RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch48. I guess dinner is off.

Gigi POV

- Pasiilgsiu jūsų, berniukai. Pažadėkit man dažnai rašyti. - sušniurkščiau nosimi ir apkabinau juos visus. Han nusišluostė ašaras ir atsitraukęs išstumdė Hyunjin, Felix, Lee Know į šalis ir pats praktiškai užšoko ant manęs.
- Rašyti? Kale, skambinsi man kas dien. - abu pradėjome garsiai juoktis. Jam atsitraukus nuo manęs, vaikinai priėjo atsisveikinti su Chan. Nežinau nei apie ką jie kalbėjo, nei kokios emocijos ten šėlo, bet jie buvo ramūs. Broliškai apsikabino ir tapšnojo vieni kitiems pečius. Felix nusitempė mane į šalį ir stipriai apkabino.
- Pasakyk, kad man gryžus vis dar būsi čia. - jis sumurmėjo.
- Kur aš dingsiu. Nagi, nevykėli, pavėluosit į lėktuvą. Rašyk ir skambink kasdien. Man nesvarbu, kad tu užsiėmęs. Kasdien, supratai? - dar stipriau suspaudžiau jį savo glėbyje. Atsitraukus vienam nuo kito su Chan dar kelias minutes stovėjome ir stebėjome kaip vaikinai praeina pro įlaipinimui skirtus vartus.
- Likome dviese, huh? - pakėliau ašarotas akis į Chan, o jis išskietė rankas į šonus, kad galėčiau jį apkabinti. Prisispaudžiau prie jo krūtinės ir patryniau į ją nosį. Tik tuomet suvokiau, kad tikriausiai ištepliojau jo maikutę. Greit atsitraukiau.
- Ištepiau tavo drabužius. Važiuokim. Tau reikia naujų marškinėlių, o aš noriu namo, kad galėčiau paverkti. - Chan susiraukė nuo mano žodžių ir mes išėjome į lauką prie jo automobilio.
- Juk jie nemiršta, Gabriella. Jie gryš. Tiksliau mes gryšime. - jis silpnai susijuokė. Pala ką? Mes gryšime? Kas sakė, kad aš ketinu kažkur važiuoti?
- Ką turi omenyje? - susiraukiau jam atidarius mašinos dureles, kad galėčiau į ją įlipti.
- Na, jei vaikinai nuspręs, kad jie nori likti grupe, teks gryšti į Korėją. Maniau tai savaime suprantama ar ne? Kalbėjome apie tai daugybe kartų. - pasakė jis įsėsdamas į vairuotojo pusę. Kalbėjomės, kad jie nori likti grupe, bet nieko negirdėjau apie tai, kad gausiu viską, dėl ko taip sunkiai dirbau, palikti nuošalyje ir išvažiuoti. Žinojau, kad jis to nori, bet kaip ir sakiau, aš esu niekas. Tai mane šiek tiek suerzino. Nusukau veidą į langą ir parėmiau smakrą į savo ranką. - Kažkas negerai, matau, kai esi kažkuo nepatenkinta.
- Man tik įdomu ko tikiesi iš manęs. - sumurmėjau.
- Ką? Aš ne.... Gabriella.... - jis atsiduso.
Likusią kelionės dalį, likome tylėti. Tarp mūsų jautėsi įtampa, tačiau ji nebuvo tokia kaip esame pratę. Ji smaugė ir draskė atmosferą švino kulkomis. Priparkavus automobilį Chan dar kartą atsiduso ir atsisuko į mane. Atidariau dureles ir išlipau iš mašinos. Įėjus į namus, nusispyriau batus ir patraukiau virtuvės link.
- Kalbėjomės apie tai jau milijonus kartų. - pasakė jis, padėdamas mašinos raktelius ant virtuvinės spintelės ir pats į ją atsiremdamas. Atsisukau į jį.
- Ne, Chan. Mes apie tai kalbėjomės milijonus kartu, kai dar nebuvome kartu. - pavarčiau akis.
- Juk tau ten patiko. Norėjai pasilikti. Kur yra problema? - jis sukryžiavo rankas ties krūtine.
- Atleisk, bet šiuo metu nedegu noru vėl paaukoti viską ką turiu. - suniurzgėjau. - išvis, kodėl mes apie tai kalbamės dabar? Išvažiuosit ne rytoj, kodėl negalim pasidžiaugti likę vieni? - jis nuleido galvą žemyn, o kai ją pakėlė, jo veide žaismingai žaidė maža šypsenėlė. Pakratęs galvą jis priėjo prie manęs ir čiupęs už liemens, prisitraukė prie savęs.
- Tu teisi, mažute, atleisk. Ką norėtum šiandien nuveikti? - ohhh, brangusis, tu net neįsivaizduoji kas mano galvoje.
- Nežinau, ką siūlai? - prikandau apatinę lūpą ir išsišiepiau. Chan lėtai ranka perbraukė nuo mano peties link mano krūtinės.
- Galbūt norėtum nueiti vakarienės? Tuomet galėtume pažiūrėti filmą, o vakare... - jis nutilo ir prikando savo apatinę lūpą.
- Taip? - apkabinau rankomis jo kaklą ir pasistiebiau ant pirštų galiukų.
- Vakare aš parodysiu ta.... - jį pertraukė beldimas į duris.
- Kodėl niekas niekada nenaudoja suknisto durų skambučio? - susierzinau ir pažiūrėjau į Chan.
- Kažko laukei? - jis susiraukė.
- Ne, o tu? - po šio klausimo jis kreivei į mane pažiūrėjo ir papurtęs galvą, atsitraukė. Priėjusi prie durų, jas atidariau. Mano nuostabai, už jų stovėjo Jason.
- Mažute, kas ten? - Chan šuktelėjo man iš svetainės. Jason susiraukė ir jo veido mina iš džiaugsmingos pasikeitė į piktą.
- Ummm... aš tuoj gryšiu. - riktelėjau atgal ir įsispyrusi tapkutes, uždariau duris už savęs. - Jason, ką tu čia veiki?
- Atėjau pasikalbėti, bet matau tu ir pati laiko veltui nešvaistai. - jis sarkastiškai nusijuokė, o aš pavarčiau akis.
- Na, tai nėra tavo reikalas. Kodėl tu čia? Maniau šis pokalbis jau buvo baigtas. - stengiausi kalbėti švelniai. Kad ir kaip bebūtų, bet jis stengėsi būti tinkamu man ir tai aš kalta, nes užgavau jo jausmus.
- Ką jis čia veikia? Jade pasakojo man apie jus, bet nenorėjau tikėti. Iš tavęs to tikėjausi mažiausiai. - nuleidau galvą žemyn ir išleidau gilų atodusį.
- Jei atvirai, man tikrai nėra įdomu, kokia yra tavo nuomonė apie mano asmeninį gyvenimą, Jason. Atleisk man, bet tarp mūsų niekada nieko nebūtų išėję. - ramiai jam viską aiškinau.
- Žinau, kad patinku tau, bet bijai tai pripažinti. - mano akys išsipūtė. Jis čia ką, rimtai?
- Dėl Dievo meilės, Jason. Negaliu pasakyti ar taip dangstaisi skaudančią širdį ar iš tiesų esi kiaulė. Tau jau metas. Jei atvirai, tikiuosi daugiau nebandysi su manimi kontaktuoti. - apsisukau ir norėjau gryšti pas Chan, bet mano ranka buvo tvirtai suspausta ir mano kūnas buvo partrauktas atgal. Po to sekė stumtelėjimas ir mano kūnas susidūrė su siena. Jason čiupo man už kaklo ir agresyviai prispaudė savo lūpas prie maniškų. Kas per šūdas čia vyksta? Spyriau iš kelio jam į tarpkojį ir jam atsitraukus, vožtelėjau jam į galvą. Nekalbu apie tiesiog paprastą pliaukštelėjimą per skruostą. Trenkiau suspaustu kumščiu. Stipriai. Šūdas, mano ranka. Atrodo būčiau daužiusi ją su betono plyta. Paskubomis įėjau į namus.
- Šūdas! - garsiai nusikeikiau ir bandžiau virtuvėje, šaldytuve, surasti kažką, ką galėčiau panaudoti kaip šaldomąjį kompresą. Tuomet į virtuvę įėjo Chan ir pastebėjęs, kad man skauda, iškart puolė mane apžiūrėti.
- Kas per velnias, Gabriella? - jis paėmė iš mano rankų maišelį su ledu ir suvyniojęs jį į rankšluostį, uždėjo ant mano rankos.
- Nesuprantu kokio velnio jūs vaikinai einate muštis. Tai velniškai skausminga. - suinkščiau ir pradėjau kikenti. Man buvo juokinga.
- Su kuo tu susimušei? - jis išpūtė akis.
- Buvo atėjęs Jason, jam nelabai patiko tai, kad tu čia. - ji pavartė akis ir atsiduso.
- Kas nutiko? - mačiau kaip tamsėja jo akys.
- Nieko. Man viskas gerai. Jis išreiškė savo nepasitenkinimą, bandė mane pabučiuoti, bet aukštai spyriau ir jam užvožiau. - pradėjau juoktis. Chan minutę tiesiog ramiai stebėjo mano akis, tuomet staigiai pakilo ir išlėkė per lauko duris. Žinoma bėgau iš paskos. Chan tiesiog sėdo į mašiną ir išvažiavo. Mėšlas. Už šitas nesamines aš ir jam gerai užvošiu. Asilas. Kaip supratau vakarienės nebebus.