RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch14. Fuck this.

- Ką?! - buvau šokiruotas tuo ką girdžiu. Gigi buvo nėščia?
- Aš bandžiau. Aš stengiausi tai pamiršti, gyventi toliau. Tuomet sužinojau, kad niekada nebebūsiu mama. - ji krito ant kelių ir atsisėdo ant grindų. Priklaupiau prie jos.
- Kas nutiko? Papasakok man. - paėmiau jos ranką.
- Kai gryžau iš Korėjos į Australiją, po savaitės prasidėjo pykinimas. Tuomet vėlavo mano ciklas ir aš nujaučiau, kad kažkas negerai. Sugebėjau pabėgti ir nusipirkti nėštumo testą. Jis buvo teigiamas. - ji nutilo. Prireikė laiko kol susivokiau. Ohh šūdas. Šūdas!!!
- Negali būti. - kritau ant užpakalio šalia jos ir bandžiau viską suvokti.
- Jis rado nėštumo testą mano kojinių stalčiuke. Taip gavau šiuos.. - ji parodė man į ant riešo esantį randą ir praskleidusi savo palaidinės apykaklę, pasimatė randas ant raktikaulio. Tai Benjamin darbas? Bet kodėl ji pas jį gryžo?
- Gigi, kas vaiko tėvas? - žinojau atsakymą, jį išdavė jos ašarotos akys.
- Tu žinai. Žinau, kad žinai. Prisiek man, Felix. Jis niekada negali apie tai sužinoti. Ar bent jau, kad vaikelis buvo jo. Jis negali. Negali. - ji užsidengė veidą rankomis. Chan būtų buvęs tėvu? Gigi mama?
- Chan? Chan vaikelio tėvas? - ji pradėjo kūkčioti užsidengusi burną ranka ir palinksėjo. Gigi stipriai užsimerkė, o aš prisitraukiau ją į savo glėbį.
- Jis sulaužė man riešą ir raktikaulį, talžė mane tol, kol praradau sąmonę. Pabudau savo kambario vonioje, aplink buvo daug kraujo, o pilve jaučiau nepakeliamą skausmą. Vos sugebėjau išsikviesti pagalbą. Buvo iškviesta policija, viskas galėjo baigtis, bet aš pamelavau. Pasakiau, kad į namus įsilaužė. Negalėjau rizikuoti. Tik ne tada, kol jis dar buvo laisvėje. Felix, pažiūrėk. - ji pakėlė savo maikutę ir šiek tiek patraukė tampres, kad matytūsi jos klubai. Ten puikavosi 6 nudegimo randai. Jie buvo maži, todėl spėju, kad čia cigarečių palikti nudegimai. - jis negalėjo rasti peleninės. Liepė man nejudėti ir neskleisti jokių garsų, kitaip jis sulaužys man ne tik kaulus. Tai įvyko šiandien. Prieš ketverius metus. Kiekvienais metais, šią dieną stengiuosi nusigerti taip, kad negalėčiau nieko pajausti. Tai šiandien jis jį iš manęs atėmė. - ji sukūkčiojo.
- O dieve, Gigi. Kodėl gryžai pas jį? Kodėl leidai su tavimi taip elgtis? Kodėl? - pajaučiau ašaras tekant savo skruostais.
- Negaėjau leisti jam pakenkti jums. Tą dieną, kai sužinojau apie Greg buto padegimą, jis man paskambino. Elektroniniu paštu atsiuntė nuotraukas. Mano ir Chan. Tavo ir Hyunjin. Pareikalavo gryšti arba jis jas perduos žiniasklaidai. Negalėjau to leisti. Negalėjau leisti, kad jis skaudintų jus per mane, todėl išvažiavau. Pasikeičiau numerį ir ištryniau socialinius tiklus, nors Benjamin ir sudaužė mano telefoną. - negaliu tuo patikėti. Taip ir maniau. Žinojau, kad ji nebūtų tiesiog taip išvykusi. Be jokios priežasties. Ji visą tai kentė tik dėl manęs. Dėl vaikinų. Dėl Chan.
- Gigi, turi papasakoti viską Chan. Jis supras. - pasakiau, tačiau ji piktai pakėlė galvą į mane ir netikėtai pavartė akis.
- Tu viską jam papasakosi, taip? Žinojau, kad negaliu tavimi pasitikėti. - ji greit atsistojo ir pradėjo trauktis nuo manęs.
- Ne, Gigi. Ne tai turėjau omenyje. Paklausyk manęs. - atsistojau taip pat ir norėjau prieiti prie jos tačiau ji man to neleido.
- Ne. Tu viską jam papasakosi. Jis negali sužinoti. Jis nekęs manęs. Aš turėjau jį apsaugoti. Mano vaikelis. - ji atrodė tarsi išprotėjusi. Ji greit apsisuko ir pradėjo bėgti. Norėjau ją vytis, tačiau sugebėjau tik atsitrenkti į jos miegamojo duris, kurias ji užrakino. Šūdas. Ką daryti?
- Gigi, prašau, atidaryk duris. - prašiau, tačiau už jų girdėjosi tik tylus verkimas ir kūkčiojimas. Mėšlas. Ji nepalieka man jokio pasirinkimo. Išsitraukiau telefoną ir surinkau numerį.
- Felix, dabar ne laikas. Aš užsiėmęs. Chan, nagi, gryšk. - girdėjau fone moterišką balsą. Ką? Chan, sugryšk? Nu jis ir pavaro.
- Man reikia tavo pagalbos. Gigi labai prastai. Ji prisigėrė, mes kalbėjomės apie.... - spėjau užsičiaupti. Neminėk, to ką girdėjai. Neminėk to, ką girdėjai. - ji užsirakino savo kambaryje ir nebeatsako. Nebežinau ką daryti. - ranka perbraukiau per veidą.
- Felix rimtai? Kodėl manai, kad man rūpi? Nebent kažką sužinojai? - asilas.
- Chan, užsičiaupk. Žinau, kad tau rūpi net jei nieko ir nesužinojau. Padėsi ar ne? - kalbėjau piktai. Taip, jis mane supykdė.
- Tuoj atvažiuosiu. - jis atsiduso ir skambutis nutrūko.
Visą laiką iki atvykstant Chan, sėdėjau nugarą parėmęs į duris ir stengiausi prikalbinti Gabriellą jas atidaryti. Suprantu, kad girtas protas negeba priimti teisingų sprendimų. Bijau, kad ji nepadarytų nieko kvailo ir nemėgintų sužaloti savęs. Girdėjau kaip kelis kartus buvo bandomos atidaryti lauko durys. Pakilau nuo grindų ir priėjęs prie lauko durų, jas atrakinau.
- Labas, kur ji? - jis paklausė ir pajudėjo link miegamojo durų.
- Palauk. Chan. Jai šiandien labai sunki diena. Prašau, nebūk bjaurus. Tai labai svarbu. - stengiausi kalbėti ramiai. Adrenalinas, po to ką išgirdau, vis dar cirkuliavo mano kūnu.
- Felix, matau, kad man meluoji. Nuo kada tu pradėjai man meluoti? - jis priėjo prie manęs.
- Jei ji norės, pati tau papasakos. Tai nėra mano istorija, kad galėčiau ja pasidalinti. Be to, pats man melavai, kai tik pradėjai su ja susitikinėti Korėjoje, todėl tavo vietoje apie tai išvis patylėčiau - kalbėjau labai rimtai. Žinau, kad jis supranta, kad tai per daug rimta, todėl atsiduso ir patraukė link miegamojo durų.

Chan POV

Pabeldžiau į duris.
- Gabriella? Atidaryk duris. - pasakiau lyg tai būtų kažkas magiško ir ji išgirdusi mano balsą, lyg niekur nieko, atidarys tas sumautas duris. Už jų nesigirdėjo nieko, tik tyla. - Gabriella, prašau, tiesiog atidaryk duris. - atsidusau. Už durų vis dar girdėjosi tyla. Po gerų penkių galbūt dešimties minučių išgirdau durų užrakto garsą.
- Felix, aš atsipraš.... - ji atsitrenkė į mano krūtinę. Ji pakėlė galvą, o mano akys sutiko jos. Jos akys stiklinės, tarytum pasidengusios krištolu. Veidas paraudęs. Ji atrodė labai susierzinusi ir nusiminusi.
- Aš, ummm, aš ne Felix, bet galbūt galėčiau padėti? - paklausiau, o ji susiraukė. Vos išėjusi pro duris, ji atrodė kaip išgėrusi visą kibirą dektinės, tačiau dabar ji išsitiesė, užsikišo plaukų sruogą sau už ausies ir atrodė blaivesnė nei kadanors.
- Ne. Ką tu.... ką čia veiki? Ir kur Felix? - ji apsidairė aplink jo ieškodama, tačiau nuleido galvą jo neradusi.
- Jis svetainėje. Jis man paskambino. - pasakiau šiek tiek atsitraukdamas.
- Be reikalo. Kodėl atvažiavai? - ji pakėlė akis į mane.
- Nes Felix prašė mano pagalbos. - stengiausi atrodyti įtikinamai. Tiesa sakant, tas apsimestinis "man nerūpi" man nelabai limpa. Man rūpi. Šūdas. Man iš tiesų rūpi ar jai viskas gerai. Vėl gryžtu į pradžią.
- Na, kaip matau tu ne su juo. Ką čia veiki, Chan? Atėjai dar labiau iš manęs pasišaipyti? - pavarčiau akis.
- Tau reikia po dušu. - linktelėjau į vonios duris jos kambaryje.
- Neaiškink man, ko man reikia. - ji nusivaipė kaip mažas vaikas. Pavarčiau akis ir vėl, tuomet staigiai persimečiau ją per petį ir įėjęs į kambarį, uždariau duris. - Paleisk mane tu sumautas idiote! - pradėjau juoktis ir pliaukštelėjau jai per užpakaliuką. Tai priminė man tą dieną, kai papasakojau vaikinams apie mus. Ji sustingo. - Tu asile, aš tave nudėsiu. Nekenčiu tavęs. - ji suburbėjo. Nusinešiau ją į vonią, nukėliau nuo peties į vonią ir paleidau šaltą vandenį. Ji pradėjo garsiai rėkti, o aš atsitraukiau nuo jos. Ji atrodė labai pikta. Nespėjau sureaguoti, kaip ji čiupo dušo galvutę ir atsuko ją į mane. Kas per....
- Ar tu proto netekai? Pažiūrėk kokią netvarką sukėlei. - piktai išrėžiau. Iš jos rankų iškrito dušo galvutė ir ji sustingusi žiūrėjo į mane. - Kas?! - sušukau, tačiau ji nejudėjo. Jos rankos susispaudė į mažus kumštukus, ji nurijo seiles ir šiek tiek pravėrė savo burną. Pasukau galvą į veidrodį ir pastebėjau, kad sušlapus mano baltiems marškinėliams, jie pasidarė tarsi permatomi, todėl ji puikiai galėjo matyti mano krūtinę. Atgrežiau akis atgal į Gabriellą. Ji godžiai akimis tyrinėjo mano kūną ir galiu drąsiai teigti, jog jaučiau didelį pasitenkinimą tuo, kad po tiek metų jai turiu tokį pat poveikį. Pradėjau lėtai judėti link jos. Gabriellos akys lėtai nuo mano kūno pakilo iki mano akių. Atsistojau tiesiai priešais ją ir ištiesęs ranką, lėtai linktelėjau išjunti dušo vandenį. Gabriella giliai kvėpavo, o mūsų žvilgsniai nesitraukė vienas nuo kito. Net jei ir neturėjau jokio tikslo, negalėjau atsitraukti. Nuo jos plaukų varvėjo vanduo, ji buvo kiauriai šlapia, tačiau neatrodė, kad jai būtų šalta.
- Jau gali pasitraukti. - ji tyliai prabilo.
- Galiu, tačiau nenoriu to daryti. - tyliai sušnabždėjau. Jos akys sekundei nusileido link mano lūpų ir gryžo atgal prie mano akių. Velniškai noriu ją pabučiuoti. Neturėčiau to daryti. Neturėčiau čia būti. Negaliu išeiti. Ji tarsi laiko mane prirakinusi. Dar šiek tiek priartėjau, ji norėjo atsitraukti, tačiau jos nugara susidūrė su siena, o jos mažos rankytės pakilo ant mano krūtinės. Mane nukrėtė elektra. Jaučiau susijaudinimą jai sunkiai alsuojant man į krūtinę. Šūdas. Chan, nepasiduok pagundai. Neleisk istorijai kartotis. Ką aš bandau apgauti? Ji nenutraukė mūsų žvilgsnių kovos. Ji tokia pat graži, tik labiau suaugusi. Jos plaukai ilgesni, jos nagai nulakuoti ryškiai raudona spalva, tačiau ji vis tiek nenešioja makiažo.
- Negaliu tavęs suprasti, Chan. - ji tyliai pralemeno. Jos kūno kalba išdavė, kad ji nori manęs. Nori, kad būčiau šalia. Nori, kad ją paliesčiau, tačiau ji stengiasi save kontroliuoti.
- Tau nebūtina to padaryti, - sušnabždėjau ir labiau palenkiau galvą. Mūsų nosies galiukai vos per plauką nesilietė vienas su kitu. Galėjau jausti kaip ji sulaiko kvėpavimą.
- Velniop. - ji sukuždėjo, jos rankos pakilo ant mano kaklo ir ji sujungė mūsų lūpas.