RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch45. There's no one else for me.

Chan POV

Ta mergina mane nužudys. Nusišypsojau ir įsikišau telefoną atgal į kišenę. Man patinka taip kaip ji pasakė "pas mus". Vieną dieną, tai bus tiesa.
- Taigi, tai tavo sprendimas, bet mano nuomone gali ir geriau. - pasakiau, o Bobi tiesiog giliai atsiduso.
- Taip, gerai. Pasitikiu tavimi. - jis atrodė susierzinęs. Nežinau kiek laiko jie dirbo prie šios dainos, bet ją tikrai įmanoma padaryti žymiai geriau.
- Tuomet rytoj dešimtą ryto atvažiuok į studiją, pradėsime darbus. - ištiesiau jam ranką, jis ją spustelėjo ir mes draugiškai apsikabinome. Jis susirinko savo daigtus.
- Gerai. Tuomet iki rytojaus. - linktelėjau jam ir jis išėjo.
Jei ketiname vakare kažkur važiuoti, manau užsuksiu į prekybos centrą. Noriu Gabriella nupirkti kažką gražaus. Užrakinau studiją ir sėdęs į automobilį, patraukiau parduotuvių rajono link. Jei išrinksiu kažką aš, ji negalės atsisakyti tai užsivilkti. Priparkavęs automobilį, pradėjau savo paieškas. Dar turiu dvi valandas iki septintos, o tai reiškia, kad turiu judintis, nes užkandinė, palyginus, ganėtinai toli. Jei atvirai, ieškoti ilgai neteko. Vitrinoje pamačiau labai gražią, juodą, trumpą suknelę su V formos iškirpte, užrišimu per kaklą ir X formos dirželiu. Ji jai puikiai tiks. Sumokėjęs už suknelę, nupirkau dar vieną dalykėlį, kurį buvau užsakęs prieš kelias dienas ir gryžau į automobilį ir kiek galima greičiau važiavau pasiimti Gabriellos. Privažiavus, ji manęs jau laukė lauke. Išlipau iš automobilio ir priėjau prie keleivio durelių. Gabriella atstraksėjo prie manęs, plačiai išskietusi rankas, o tai mane tikrai pralinksmino. Prisitraukiau ją tvirtam apkabinimui.
- Pasiilgau tavęs, diena buvo tikrai ilga. - ji sumurmėjo man į krūtinę.
- Aš taip pat. Važiuokim? - ji linktelėjo ir atsitraukė. Atidariau automobilio dureles ir laukiau kol ji įlips, bet ji tiesiog stovėjo ir nesijudino. Atsisukus, vaizdelis privertė mane nusijuokti. Gabriella stovėjo atkišusi lūpas, laukdama kada ją pabučiuosiu. Papurčiau galvą ir pasilenkęs prispaudžiau savo lūpas prie jos.
- Gerai, galime važiuoti. - ji nusišypsojo atsitraukusi ir įsėdo į automobilį. Ji tokia miela.
- Turiu tau kai ką. - įsėdęs į vairuotojo vietą, užvedžiau automobilį ir pradėjau judėti Gabriellos namų link.
- Chan, man nereikia dovanų. - ji mielai susiraukė.
- Žinau, bet noriu tave lepinti. Ar gali mane kaltinti? - ji tik giliai atsiduso.
- Gerai.... kas tai? - ji įdėmiai mane stebėjo.
- Gryžus namo sužinosi. - nusijuokiau, o ji išleido nepasitenkinimo kupiną dejonę.
- Kam tuomet išvis užsiminei? - suburbėjo.
- Neburbėk. Kaip sekėsi pokalbis su Jason? Man rašė Felix, sakė, kad jam nepatiko tai ką matė. Jis susirūpinęs. Ar yra pagrindo tokiam būti ir man? - atsikrenkščiau ir pasiruošiau rimtam pokalbiui.
- Ne. Viskas gerai. Sugebu savimi pasirūpinti, bet taip. Manau Felix nepatiko jo balso tonas, kaip jis kalbėjo su manimi. Tiesa sakant, nemanau, kad jis išvis kažką girdėjo, ką jam pasakiau. Jis ketina atsibelsti pas mus, kad galėtų "pasikalbėti". Prisiekiu, jei jis mane užknis, išmušiu jo tą entuziazmą. Nesuprantu kaip žmogus gali taip greit pasikeisti. - šiek tiek susinervinau.
- Nurimk ir papasakok man kas nutiko. - jos toks susierzinimas atrodė žavingai. Kovos dvasią ji tikrai turi.
- Nieko. Stengiausi paaiškinti, kad tarp mūsų nieko nebus, jis pradėjo įžeidinėti tave. Tegul džiaugiasi, kad moku tvardytis, kitu atvėju jau būtų gavęs į nosį. - ji atsiduso ir pavartė akis, kas mane pralinksmino.
- Mažute.. - kikenau. - atrodai labai patraukliai kai šitaip pyksti. - ji stengėsi atrodyti pikta, bet mačiau kaip pro lūpų kampučius stengiasi prasiveržti šypsena.
- Užsičiaupk. - ji pagaliau nusišypsojo ir prikando apatinę lūpą. Sustojau prie jos namų.
- Eime, mums dar reikia šį tą aptarti. - mirktelėjau jai. Ji norėjo išlipti, bet užrakinau automobilį. Ji atrodė sumišusi, bet atrodo greit susivokė.
- Atleisk, manau turėsiu priprasti. - ji truktelėjo pečiais. Pavarčiau akis ir atrakinęs mašiną, išlipau ir atidariau jai dureles. Ištiesiau ranką, kad jai būtų patogiau išlipti. Ji rankinėje susirado namų raktus ir visai netrukus jau buvome viduje.
- Taigi, kaip manai, ką turėčiau daryti? - priėjau prie jos ir uždėjau rankas ant jos klubų. Ji atsisuko veidu į mane ir priglaudė delnus prie mano krūtinės.
- Mes abu puikiai žinome, ką turėtum daryti. - ji prikando savo lūpą ir rankomis lėtai pakilo iki mano kaklo.
- Nejaugi? - pasilenkiau ir norėjau ją pabučiuoti, bet ji to neleido. Kokius žaidimus ji žaidžia?
- Taip. - ji sukuždėjo ir liežuvio galiuku, lyžtelėjo mano apatinę lūpą. Tai užveda labiau nei tikėjausi.
- Galbūt norėtum tuo pasidalinti su manimi? - prisitraukiau ją arčiau savęs. Gabriella pasistiebė ir priartėjo prie mano ausies.
- Taip. Tu turėtum palysti po dušu. - ir ji atsitraukė. Ką? Užverčiau galvą į viršų iš nusivylimo. - nagi, turime pus antros valandos pasiruošti iki atvykstant vaikinams. Manau sugebėsi rasti savo drabužius. Išskalbiau juos, tikiuosi tu nieko prieš.
- Mažute, galiu tai padaryti ir pats, bet ačiū. Tu nuostabi. - priėjęs pasilenkiau ir pakštelėjau jai į skruostą, o ji dailiai nuraudo.
- Tiesa, luktelk. - prisiminus šiandienos pirkinus, atsitraukiau nuo Gabriellos ir išbėgau pro lauko duris. Mašinoje susiradau du maišelius ir gryžau į vidų. - Gabriella!
- Vonia! - įėjau į vonią ir radau ją dėliojančią reikalingas higienos priemones, kurias ji naudos po dušo.
- Štai. - padaviau jai didesnį maišelį, kuriame buvo suknelė. Ji atrodė nekantrauja pažiūrėti kas viduje. - nagi, pažiūrėk. - nusijuokiau.
- Šūdas, Chan. - jos akys pradėjo blizgėti. - ji nuostabi. Turi ją gražinti, ji tikriausiai kainavo labai daug. - ji žiūrėjo sumišusi į mane.
- Ne, galėsi ją užsivilkti šiandien. Taip pat turiu dar kai ką. - Ji vis dar žiūrėjo į suknelę, lyg tai būtų pats didžiausias lobis. Paėmiau jai už rankos ir ji pagaliau padėjo suknelę atgal į maišelį. Nusivedžiau ją prie vonios ir ji prisėdo ant jos krašto.
- Chan, kas vyksta? - ji atrodė sutrikusi.
- Tiesiog paklausyk. Mums buvo tikrai labai sunku atsirasti ten, kur esame dabar ir negaliu leisti, kad visa tai vėl pradingtų. Tikiuosi, kad turėdama ją, visada prisiminsi mane. - pritūpiau prie jos, o ji regis sustingo. - Nurimk, neketinu tau pirštis. Kol kas. - ji staiga garsiai atsiduso ir susiėmė už širdies. Nusijuokiau ir papurčiau galvą. Iš kišenės išsitraukiau pailgą dėžutę.

Gigi POV.

Kas per šūdas čia vyksta. Jis iš kišenės išsitraukė pailgą raudoną dėžutę.
- Štai. Noriu visuomet būti šalia tavęs. - lėtai paėmiau iš jo dėžutę ir ją atidariau. O Dieve. Ten buvo nuostabaus grožo sidabrinė grandinėlė su širdele. - atidaryk ją. - susiraukiau ir lėtai spustelėjau širdelę. Ji atsidarė. Vienoje jos pusėje buvo parašyta "Chan", o kitoje "Tave radęs supratau, kad be tavęs man daugiau nieko nėra". Jaučiau kaip akys pildosi ašaromis ir aš niekaip negalėjau nustoti žiūrėti į grandinėlę. Chan lėtai pakėlė mano smakrą savo rodomuoju pirštu ir nubraukė išriedėjusią ašarą. Pasilenkusi stipriai jį apkabinau. Jo rankos apsivijo mano kūną. Šiek tiek atsitraukiau ir sujungiau mūsų lūpas.
- Chan, tu....aš ne.... - neradau tinkamų žodžių išreikšti kaip šiuo metu jaučiuosi.
- Atleisk, nenorėjau tavęs nuliūdinti. - papurčiau galvą ir nusijuokiau.
- Ne, tai ne tai, aš tiesiog..... tai nuostabiausia dovana, kokią tik esu gavusi. Ačiū - žiūrėjau tiesiai jam į akis. Jo skruostai šiek tiek paraudo ir, su šypsena veide, droviai nuleido galvą žemyn.
- Ummm, mažute? - jo galva staiga pakilo.
- Taip? - vis dar grožėjausi širdelės pakabuku.
- Jau aštuonios. Manau norėsi pradėti ruoštis. - jo antakiai šoktelėjo į viršų ir jis pakėlė savo rankos, ant kurios riešo buvo laikrodis.
- Šūdas. - sušnypščiau. - gerai, gerai, gerai. Pirmiausia palysiu po dušu, o tuomet turėsi tai užsegti. - kilstelėjau jam grandinėlę. Jis nusijuokė, bet linktelėjo ir paliko vonią.