RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch44. You need someone like that?

Chan POV

Gulėjau apkabinęs Gabriellą. Ramiai dirbau su kompiuteriu, bet ji vėl susapnavo košmarą. Noriu paklausti kokie tai sapnai, bet jos reakcija, kiekvieną kart pabudus, gazdinanti, todėl laikau liežuvį už dantų. Iš tiesų tai man jau gelia visą kūną, nes pozicijos nepakeičiau jau geras tris su puse valandos, bet nenoriu jos pažadinti. Tarp kitko, Felix nusprendė vykti į Korėją kartu su Hyunjin, bent kelioms savaitėms, todėl liksime vieni, tai džiugina. Tik jis dar to nepasakė Gabriellai, bet žinant ją, ji pati supakuos jam lagaminą. Nejučiomis susijuokiau ir Gabriella pasimuistė, savo rankutėmis, tvirčiau mane suspausdama.
- Hey, mažute. Ar pažadinau tave? - nubraukiau plaukų sruogą jai nuo veido ir ji šyptelėjo.
- Ne, viskas gerai. Labas rytas. Jau rytas, tiesa? - ji burbėjo vis dar užsimerkusi.
- Dabar šešta valanda, todėl taip, manau jau labas rytas. Kaip miegojai? - sukikenau ir ji pagaliau pramerkė akis.
- Jei atvirai, nežinau. Man skauda galvą, atrodo net nebuvau užmigusi, tačiau turiu energijos, lyg būčiau išsimiegojusi. - ji atdiduso ir atsitraukusi nuo manęs, pasistūmėjo savo kūną į viršų, kad galėtų atsiremti nugara į lovos atlošą.
- Ar kava padėtų? - atsisukau į ją.
- Taaaiiippp. - ji garsiai atsiduso.
- Tuoj atnešiu tau puodelį kavos, o tu palysk po dušu, atsigausi. - pakštelėjau jai į lūpas ir pakilęs nuo lovos, pradėjau vykdyti misija "kava". Gryžus į kambarį su puodeliu rankoje, ji jau išeidinėjo iš vonios. Jos kūnas ir plaukai susukti į rankšluosčius ir ji atrodė labai patraukliai. Padėjau puodelį ant spintelės šalia jos lovos pusės ir pats prisėdęs tiesiog stebėjau.
- Šiandien man reikės dirbti, todėl jei nori gali likti čia. Taip pat turėsiu susitikti su Jason. - ji kalbėjo ieškodama ką apsirenkti. Susiraukiau.
- Kodėl? - mano balse girdėjosi nepasitenkinimas.
- Todėl nes ignoruoju jį jau dvi savaites. Nemanai, kad reikia jam paaiškinti, kad tarp mūsų nieko nebus? - ji kilstelėjo antakius atsisukdama į mane.
- Tu teisi, tik norėčiau būti ten kai tai darysi, tik tiek. - truktelėjau pečiais.
- Nejau manimi nepasitiki? Ar kada nors verčiau tave abejoti? - ji pavartė akis ir jai aiškiai nepatiko mintis, kad galvoju jog ji galėtų mane išduoti.
- Ne niekada. Tu teisi. Aš nuvyksiu pas tėvus ir vaikinus, tuomet turėsiu stabtelti studijoje, todėl manau, kad susitiksime vakare, taip? - priėjau prie jos ir ji pilnai į mane atsisuko.
- Žinoma. Sekmės, brangusis. - ji pasistiebė ir švelniai mane pabučiavo.
- Tau taip pat, mažute. Iki. - nusišypsojau jai ir palikau kambarį.

Gigi POV.
- Aš tikrai stengiausi tave įsileisti į savo gyvenimą. Atleisk, bet man nepavyko to padaryti. - uždėjau savo ranką ant jo ir šiek tiek ją paglosčiau.
- Bet aš nesuprantu, kas trugdo? Kur yra problema? - Jason atrodė susierzinęs, bet akyse nesimatė nė trupučio liūdesio.
- Problema yra ta, kad niekada negalėsiu tavęs pamilti, Jason. Mano širdis jau užimta ir nemanau, kad sugebėsiu joje rasti vietos dar kažkam. - stengiausi viską švelniai jam paaiškinti, bet jis tiesiog nusijuokė ir ištraukė savo ranką iš manosios.
- Tai tas pats asilas kuris lakstė nuo Jade prie tavęs? Ir tau tokio reikia? Aš tave ant rankų nešiočiau, jam net neatrodo, kad tai būtų svarbu. - jis kalbėjo labai piktai. Ir kodėl aš tikėjausi, kad viskas praeis sklandžiai. Tai mane supykdė.
- Žinai, tikėjausi racionalaus pokalbio, bet tu neleidi mums tokio turėti. Aš ir jis turime istoriją kartu. Aš jį myliu ir tu negali to pakeisti. Man nesvarbu ką apie tai manai. Pasakiau ką norėjau. - pakėliau galvą kažkam judant link mūsų. Tai buvo vaikinai. Felix mina išdavė, kad jis nebuvo labai patenkintas tuo, kur krypsta šis mūsų pokalbis. Dar muštynių man betrūko. Iškėliau ranka ir Felix sustojo ir sunėrė rankas ant krūtinės. - Ne tu turi nuspresti su kuo ar kada turiu būti laiminga ir šis pokalbis baigtas. - atsistojau.
- Gerai, gerai, gerai. Žinai ką? Užsuksiu pas tave ir mes pasikalbėsim. Gerai? Tuomet iki. - jis ranka paglostė mano petį ir čiupęs savo striukę, apsisuko ir išėjo. Užverčiau galvą į viršų.
- Šiaip nesikiščiau, ne mano reikalas, bet šis jūsų susitikimas man nelabai patiko. - Felix vis dar piktai žiūrėjo į duris, pro kurias išėjo Jason.
- Nepradėk gerai, tarp mūsų visiškai nieko nėr.... - pradėjo kilti mano susierzinimas.
- Ne. Mus domina tikrai toli gražu ne neegzistuojanti chemija tarp jūsų. Mums nepatinka jo būdas. Jis atrodė ganėtinai agresyvus ir nesupranta žodžio ne. Tiesa sakant šiek tiek nerimaujam dėl tavęs. - pradėjo kalbėti Lee Know, bet aš papurčiau galvą.
- Kada jūs išvykstat? - paklausiau. Felix trypčiojo vietoje, atrodė neramus, o Hyunjin gniaužė jo ranką, kaip suprantu jį ramindamas. Ohhhhhhh... viskas aišku... jis nori vykti kartu. Bet kodėl jis bijo tai pasakyti man. Labiau už viską noriu, kad jis būtų laimingas. - Leisk spėti, tu išvyksti kartu su jais?
- Taip, kaip tu... - nuoširdžiai jam nusišypsojau ir priėjusi arčiau, apkabinau jo juosmenį. Jo rankos taip pat apglėbė mane.
- Rimtai? Klausi kaip supratau? - sukikenau ir pajaučiau jo krūtinę suvibruojant. - žinoma, man liūdna, bet džiaugiuosi, kad jūs gražuoliai pabūsite kartu. Be to, nesijaudink, aš turėsiu Chan, o ir pati sugebu apsiginti. Neturi dėl ko jaudintis.
- Ačiū tau. Tu pati geriausia. - jis pavėlė man plaukus ir aš atsitraukiau. Pažiūrėjau į jį "Tu dar atsiimsi už tai" žvilgsniu ir žaismingai kumštelėjau į jo krūtinę.
- Ak, taip. Mes išvyksime rytoj vakare. Mes pagalvojom gal šiandien važiuokim visi kur nors pasilinksminti? - truktelėjo pečiais Han. Mes su Felix greit susižvalgėm.
- Važiuosim? - paklausiau.
- Jie vis dar dirba? - jo akys išsipūtė.
- Žinoma ir šiuo metu jie labai populiarūs. Nustepsi sužinojęs, kad galiu laisvai mus ten prasivesti.- pavaidinau, kad permetu plaukus per petį.
- Sutarta. - mes sumušome delnais ir tuomet susitrenkėm užpakaliais. Pasigirdo pliaukštelėjimas, o atsisukę pamatėme, jog tai Lee Know trekė sau per veidą.
- Jūs rimtai dar neišaugot? Vestis kur? Dirba kas? Alio, jūs ne vieni. - jis pavartė akis.
- Paaiškinsiu pakeliui namo. Kada baigi darbą? - Felix atrodė labai susijaudinęs.
- Aštuntą, bet mane tikriausiai paims Chan, žadėjome susitikti vakare. Tai susitinkame pas mane devintą? - plačiai išsišiepiau.
- Puiku. Jūs gal apsigyvenkit kartu, ji vis tiek nemiega apartamentuose nuo tada, kai judu pradėjot ar pratęsėt savo santykius. - Hyunjin pavartė akis, o aš kiek susimąsčiau.
- Nieko nepažadu. - pavaidinau, kad kalbu rimtai. Jie išsprogino akis, o aš pradėjau garsiai juoktis. - Viskas. Varykit iš čia. Man reikia dirbti.
- Mes irgi tave mylim. - Lee Know šuktelėjo ir jie visi patraukė užkandinės išėjimo link.
Nubėgusi pas Joe, išsiprašiau iš darbo išeiti valanda ankščiau. O kas? Man irgi reikia pasiruošti. Be to, jis leido rytoj į darbą neiti, kadangi pasakojau jam, kad vaikinai greit išvažiuoja. Tiesa sakant, dievinu Joe. Jis nuoširdžiai manimi rūpinasi, nors jam esu visiškai svetimas žmogus. Jis turi tikrai gerą širdį ir žinau, kad visada galiu į jį kreiptis prireikus patarimo. Išsitraukus telefoną, paskambinau Chan.
- Ne, nežinau kas tau taip sakė, bet tai visiška nesamonė. Taip, mažute, klausau tavęs. - jis skambėjo ganėtinai suirzęs.
- Hey, ar viskas gerai? - pradėjau valyti nešvarius stalelius.
- Taip, nesijaudink dėl to, vėliau papasakosiu. Kaip tu? Ar viskas gerai? Kaip sekasi naująjame darbe? - kiek sutrikau nuo klausimų virtinės ir to, kad jis iš tiesų domisi tokiais dalykais.
- Žinai, žmonės, maistas. Buvo atvykę vaikinai. Sutarėme vakare važiuoti pasilinksminti, kadangi jie rytoj vakare išvažiuoja. Žinojai, kad Felix važiuos kartu su jais? - prisėdau numesdama šluostę ant stalo.
- Yeah, tik jis nežinojo kaip tau tai pasakyti. - pavarčiau akis.
- Ką manai apie mūsų planą? Vaikinai turėtu atvykti pas mus, todėl darbą baigsiu septintą, jei tau įdomu. - prikandau lūpą ir nusišypsojau.
- Pas mus? - jis skambėjo džiaugsmingai, bet šiek tiek sutrikęs ir galbūt net pasimetęs.
- Jie atvažiuos į mano namus. Susitiksime mano namuose. - greit pasitaisiau ir kumščiu nestipriai trinktelėjau sau per kaktą.
- Gerai, tuomet paimsiu tave septintą ir galėsime vykti namo. Iki, Gabriella, myliu tave. jis susijuokė. Žinau, kad jis to nepaleis taip lengvai.
- Christopher, Nebandyk vėluoti. - sukikenau ir nutraukiau skambutį. Norėjau gryšti atgal prie darbo, bet mano telefonas pradėjo vibruoti mano kišenėje. Tai vėl Chan.
- Kas nutiko? - atsiliepiau. Jis atsiduso.
- Ar nieko nepamiršai? - negalėjau pasakyti ar jis yra įsižeidęs ar tik tokiu apsimeta.
- Kažką pamiršau? Nejaugi. - nusišypsojau. Jis toks.......
- Taip. Noriu tai išgirsti, Gabriella. Pasakyk ir mes galėsime pamiršti šį tavo išsišokimą. - jo balsas pažemėjo ir jis pradėjo kalbėti šiek tiek tyliau.
- Arba kas? - mečiau jam iššūkį.
- Arba man teks jus nubausti, panele Jackson. - taigi turiu pasirinkimą iš dviejų? Gerai....
- Tuomet renkuosi antrą variantą. - pasakiau ir užbaigiau skambutį.