RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch43. Marry you.

Labai nervinausi. Visą kelią iki Chan tėvų namų, negalėjau ramiai išsėdėti. Vis klausinėjau Chan idiotiškų klausimų, bet neatrodė, kad tai jį labai erzintų.
- Chan, kaip aš atrodau? Ar tai ne per daug? - vėl nužvelgiau savo aprangą.
- Gabriella, atrodai puikiai, kaip ir visus 10 kartų prieš tai. - jis sukrizeno.
- Bet ar ne per ryškus makiažas? Neatrodau kaip kekšė? - jis prapliupo garsiai juoktis.
- Tavo makiažas minimalus, net aš daugiau išsidažęs. - jis toliau juokėsi.
- O kas jei aš jiems nepatiksiu? - nuleidau galvą žemyn.
- Jie pamils tave. - jam čia kas? Juokelis?
- Visai nejuokinga. - sumurmėjau.
- Atvažiavom, - jis sustabdė automobilį.
- O šūdas. - nustojau kvėpuoti. Aš tikrai užmiršau kaip reikia tai daryti.
- Gabriella, - jis paėmė mane už rankos. Atsisukau į jį. - Neturi dėl ko jaudintis. Tu atrodai nuostabiai, esi nuostabi būtybė. Jei patikai man, patiksi ir jiems. - jis žiūrėjo tiesiai man į akis. Noriu juo tikėti. Linktelėjau. - Luktelk. - jis išlipo iš automobilio. Buvau sumišusi iki kol supratau ką jis daro. Chan apibėgo automobilį ir atidarė mano dureles. Paėmiau jo ištiestą ranką ir išlipau. Pasijaučiau kaip įžymybė. Priėjome prie durų.
- Chan, aš negaliu. - suzyziau ir sutrepsėjau kojomis. Chan giliai atsiduso.
- Ar myli mane? - jis atsisuko, kad galėtų pažiūrėti tiesiai man į akis.
- Juk žinai, kad myliu. - jis švelniai šyptelėjo.
- Tuomet viskas bus gerai, pasitikėk manimi. - jis spustelėjo mano ranką. Giliai įkvėpiau. Jis atidarė duris ir mes užėjome į vidų. Wow, čia labai jauku ir šilta.
- Mes čia! - šuktelėjo Chan ir pažiūrėjo į mane.
- O Dieve, turiu pamatyti ją pirma. - iš už sienos išlindo mergina ir atčiuožė link mūsų su savo pliušinėmis tapkėmis. Kaip miela. Aš irgi tokių noriu.
- Hanna, tai Gabriella, mano mergina. Gabriella, tai mano sesuo Hanna. - Chan mus pristatė. Jaučiuosi labai nejaukiai.
- Labas. - kvailai nusišypsojau. Tu debilė. Kokios čia grimasos? Ką tu čia darai? Būk normali.
- Wow. Tu gražesnė nei tikėjausi. Norėjau pirma pamatyti, kam taip nepasisekė. - nelabai supratau apie ką ji kalba.
- Hanna, prašau, ne šiandien. - Chan pavartė akis.
- Tik sakau, kad užjaučiu tave, mergyt. Keista, kad tas kvailys išvis sugebėjo kažką pakabinti. - ji taip pat kvailai nusišypsojo ir aš negalėjau sulaikyti juoko. Pradėjau juoktis, bet greit užsidengiau burną ranka atsisukdama į Chan. Jis atrodė laimingas.
- Tu man patinki. - sukikenau ir Hanna priėjusi arčiau manęs, permetė savo ranką man per pečius ir pradėjo mane kažkur vestis.
- Žinau, juk mes geriausios draugės. - ji taip pat nusijuokė. Ji man labaiii patinka.
- Kur mama ir tėtis? - paklausė Chan sukikendamas ir sekdamas mus iš paskos. Atsisukau į jį prašydama pagalbos, bet jis tik nusišypsojo ir truktelėjo pečiais. Jis dar atsiims.
- Mam, tėt, čia Gabriella. Galit patikėt, kad Chan pagaliau susirado merginą? - sustingau išvydusi pagyvenusius vyrą ir moterį, stovinčius svetainėje ir ruošiančius stalą.
- Sveiki. Malonu susipažinti. - stengiausi nuoširdžiai nusišypsoti, bet negalėjau savęs nuraminti.
- Nagi, vaikai, sėskit prie stalo. Maistas šala. - tiesiog pasakė Chan mama ir Hanna palydėjo mane prie stalo. Nors ir sėdėjau šalia Chan, man buvo nejauku, nes Chan tėvai keistai mane stebėjo, lyg turėčiau kažkuo išsitepusi veidą.
- Taigi..... Gabriella. Aš esu Jack. Chan tėtis, o čia Jessica, mano žmona ir Chan mama. - prakalbo Chan tėtis.
- Labai malonu susipažinti. Aš esu Gabriella. - stengiausi save nuraminti. Chan suspaudė mano ranką po stalu, bandydamas mane nuraminti, bet mano delnai per nelyg prakaitavo.
- Chan pasakojo mums apie tave. Kaip tiksliai judu susipažinot? - kalbėjo Chan mama.
- Mes susipažinome Korėjoje prieš ketverius metus. Mus supažindino Felix. Tik dėl jo vykau į Korėją. - linktelėjau.
- Brangioji, tavo lėkštė vis dar tuščia, štai. Paragauk šito. Ir šito. - Chan mama pradėjo pildyti mano lėkštę praktiškai viskuo kas buvo ant stalo. Jaučiau vibracijas iš šono, kas reiškia, kad jam tai linksma. Valgau gana daug, todėl man tai visai ne problema.
- Tu esi šešeriais metais jaunesnė už mūsų sūnų, taip? - šūdas, taip ir maniau, kad jie turės problemą su tuo. Ką man daryti? Chan tikriausiai pajuto, kad įsitempiau.
- Taip, kai susipažinome man buvo 20. Tikriausiai todėl nieko tuomet ir neišėjo. - pasitryniau kaklą. Kaip čia karštą.
- Chan sakė turėjai skubiai išvažiuoti? - ai tai jis nesakė jiems, kad dingau, jis pasakė, kad turėjau skubiai išvažiuoti. Pažiūrėjau į Chan ir jis atrodo šiek tiek susierzino, tačiau toliau tylėjo.
- Taip, šeimos reikalais.- linktelėjau. - taip mūsų ryšys nutrūko. Prieš pus antro mėnesio sutikau jį su Felix kavinukėje, kurioje dirbau. - jo mama padėjo šakutę atgal į savo lėkštę.
- Tu dirbi kavinukėje? - negalėjau suprasti ar ji klausia iš gerosios ar blogosios pusės.
- Taip, bet šiuo metu dirbu Joe užkandinėje. - man trūksta oro. Jo mama palinksėjo ir pradėjo toliau valgyti.
- Taip, o kaip tavo šeima? Ar ji jau pažysta mano sūnų? - prakalbo Chan tėtis.
- Ne ir tikiuosi niekada nesusipažins. - pasakiau nepagalvojusi. Visi sustingę tiesiog žiūrėjo į mane išskyrus Chan, kuris žinojo visą situaciją.
- Ką? - jaučiausi tokia idiote. Hanna žiūrėjo į mane išpūtusi akis.
- Turiu omenyje, kad nenoriu jog jie kadanors susitiktų. Mano tėtis kalėjime, jis pridarė daug baisių dalykų, todėl nenoriu turėti jo mūsų bendroje ateityje. - stengiausi paaiškinti ir pataisyti situaciją.
- O tavo mama? - jo mamai pasakius šiuos žodžius, Chan suspaudė mano šlaunį savo saujoje. Atsisukau į jį ir nusišypsojau.
- Ji mirė kai man buvo 17. Autoavarijoje. - įsidėjau į burną vieną šparaginę pupelę.
- Užjaučiu, brangioji. Tau tikriausiai buvo sunku. - linktelėjau ir pradėjau normaliai valgyti. O Dievai.
- Dieve, kaip skanu. Tikiuosi turėsiu malonės pasimokyti iš jūsų šį bei to. - Chan mama plačiai nusišypsojo.
- Bet kada, brangioji. Mūsų namų durys visada atviros. - lengviau atsikvėpiau.
.................
Vakatienė praėjo geriau nei tikėjausi. Chan tėvai labai mieli, o jo sesuo Hanna...... Ohh, mes tikrai būsime geriausios draugės. Gryžome į mano namus. Vos įėjusi, nusispyriau sportbačius ir įbėgusi į svetainę, kritau ant jos, atsiguldama ant nugaros.
- Na, nebuvo taip blogai, bet aš velniškai pavargau. - numykiau ir Chan nusijuokęs, čiupo už mano rankų ir pakėlė mane, kad atsisėsčiau, o pats atsitūpė priešais.
- Tikiuosi žinai kiek man tai reiškia ir koks dėkingas tau esu, kad tai darai. - jis suėmė mano rankas į savo delnus ir nykščiu jas paglostė.
- Chan, neturi man dėl ko dėkoti. Tai tau ačiū, kad privertei mane tai padaryti. Tavo šeima labai šauni. Jie rūpinasi vienas kitu. - nuleidau galvą. Na, išvažiavus Felix ir mirus mamai su Greg, aš likau visiškai viena.
- Dabar tu jos dalis. Įprask. Hanna seniai norėjo sesers, o mano tėvai pamilo tave tą minute, kai užsisakei iš mamos gaminimo pamokų. - jis silpnai nusijuokė.
- Nejuokinga. Maistas buvo nepaprastai skanus. Jei noriu padaryti savo vyrą laimingą, turiu mokėti ir puikiai gaminti, nemanai? - nusivaipiau. Stegiausi pati ignoruoti faktą, kad pavadinau jį savo vyru.
- Aš vesiu tave. - jis pasakė žiūrėdamas į akis.
- Ką? - pasimečiau. Jei jis peršasi tai jam galvoj negerai.
- Aš vesiu tave. Galbūt ne šiandien ir ne rytoj, bet tu būsi mano žmona. Jokių tikriausiai ar galbūt. - jis atrodė velniškai rimtas. Nežinojau ką daryti. Juoktis ar ašaroti dėl jo nuoširdumo.
- Nežadėk ko negalėsi ištęsėti. Dabar judink savo užpakalį į dušą, man reikia pasiruošti miegui. - jis atsistojo, o aš trenkiau jam per užpakalį. Jis atsisuko į mane nustatęs šokiruotą veido miną, o aš pradėjau juoktis. Chan tik papurtė galvą ir dingo iš svetainės.