RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch41. Are you trying to kick me out?

- Labasssss. - jis numykė vos atsiliepęs į mano skambutį.
- Labas. Ką veikiat jūs ir vaikinai? - įlipau į automobilį, palikdamas Gabriellos namus ir užvesdamas variklį.
- Na, Hyunjin turi fotosesiją po maždaug pusvalandžio, todėl jo nėra. Lee Know ir Han išvažiavo prie jūros, bet po poros valandų turėtų gryšti. Turi kažką sugalvojęs? - jo balse girdėjau viltį, todėl sprendžiu, kad jam tikrai nuobodu.
- Ne, tiesiog man reikia su tavim pasikalbėti. Tai dėl Gabriellos. - atsidusau.
- Šūdas, Chan. Kas vėl? - girdėjau nusivylimą, pyktį ir liūdesį susimaišiusius tarpusavyje, o ir jo balso tonas nebebuvo toks draugiškas.
- Ne, viskas gerai. Tiesa sakant geriau tikriausiai net negali būti. - nusišypsojau. Vien mintis, kad ji mano, džiugina mano sielą.
- Jaučiu kaip šypsaisi. Turėsi man viską pap..... palauk. Man skambina Gigi. - jis atsiduso. - su jumis niekada nenuobodu.
- Po pusvalandžio būsiu namuose ir pasikalbėsime. Atsiliepk, o ji mums abiems nuraus galvas. - nusijuokiau ir užbaigiau skambutį. Pajudėjau iš vietos.

Felix POV.

- Prašau, Felix. Turi man padėti. - ji atrodė panikuoja. Kas čia vyksta. Chan sakė, kad viskas gerai.
- Palauk, neskubėk taip. Kas nutiko? - pakilau nuo sofos ir atsistojau. Bandžiau paruošti save dar vienam dramos pliūpsniui.
- Turi padėti man sugalvoti įtikinamą priežastį sekmadienį likti namuose. - jai kalbant, prunkštelėjau. - Nesijuok. Tai visiškai nejuokinga.
- Kodėl tau reikia priežasties, ko stengiesi išvengti ir kas tokio rimto? - juokiausi toliau.
- Turiu išsisukti nuo vakarienės su Chan tėvais, o tu privalai man padėti, nes esi mano geriausias draugas. - kąąąą?????? Su Chan tėvais?????
- Kodėl TU turėtum vakarieniauti su JO tėvais? Ar aš kažką praleidau? - buvau šokiruotas. Dar neseniai jie vienas kitam gerkles perkasti norėjo, o dabar ji jau vakarieniauja su jo tėvais? Kas per šūdas?
- Sakiau tau, kad Chan atvažiuos pasikalbėti. Na ir atvažiavo. Pasikalbėjom kaip du suaugę žmonės, jis pasakė, kad mane myli ir..... na.... tu supranti.. ir dabar jis nori, kad susipažinčiau su jo tėvais. Padėk man. - jos balsas susierzinęs ir atrodo ji tikrai ne menkai susijaudinusi.
- Tai jūs kartu? Kartu, kaip pora, kartu? - man reikia laiko suvirškinti visą šią situaciją.
- Taippppppppp. - net jaučiau, kad ji pavartė akis. - Turi man padėti, Felix. Privalai. - wow kaip viskas greitai vyksta. Na taip, jie nėra nepažystami, turi savo istoriją, bet.....
- Nemanai, kad viskas vyksta per greitai? Suprantu, jums viskas nuo pat pradžių vystėsi labai greitai, bet.... supažindinti su savo tėvais? - nenoriu jos dar labiau jaudinti, bet tai yra tikrai didelis žingsnis.
- Žinau, Felix, žinau. - ji susierzinusi.
- Turėtum apie tai kalbėtis su juo pačiu, Gigi. Nebetemkite manęs į savo santykius. Prašau. - atsidusaus. Neketinu likti kalčiausiu, jei kas nors vėl pasisuks netinkama linkme.
- Suprantu, bet.... jei jis norės pasikalbėti su tavimi, paprotink jį, nes aš baigiu susprokti. Neįsivaizduoju nei kaip turėčiau atrodyti ar kaip elgtis tokioje situacijoje. Tu žinai, be Chan, daugiau santykių neturėjau.
- Suprantu, pabandysiu, bet nustok į viską žiūrėti iš blogosios pusės. Viskas bus gerai, tu jo tėvams labai patiksi. - stengiausi ją nuraminti.
- Jis sakė tą patį, bet...... nežinau ką man daryti, Felix. Padėk man. - ji numykė ir galiu prisiekti, girdėjau kaip sutrepsėjo kojomis. Tai vienas mieliausių jos įpročių.
- Gabriella, jei ketini su Chan kurti savo ateitį, tai bus neišvengiama. Geriau ankščiau nei niekada.
- Tu teisus, bet tai nereiškia, kad labai dėl to džiaugiuosi. - nuostabu kaip puikiai ją pažystu.
- Nesiraukyk ir nevartyk akių. Liksi žvaira. - nusijuokiau.
- Nejuokinga. - ir ji nutraukė skambutį. Juokinga.
Hyunjin sekasi labai gerai, jis net atsiuntė keletą savo nuotraukų ir jis atrodo velniškai gerai. Nesupykčiau jei vaikinai nusprestų nakčiai išsilakstyti. Norėčiau padaryti jam romantišką vakarienę namuose. Galbūt pavyks tai suorganizuoti. Pasigirdo uždaromų durų garsas ir raktelių žvangenimas.
- Sveikas. Man reikia su tavimi pasikalbėti. - jis įėjo į svetainę ir sukrito ant fotelio, šalia sofos ant kurios gulėjau.
- Nejaugi? Aš jau kalbėjausi su Gigi. Ji baigia numirti iš baimės. - atsisėdau iš gulimos padėties.
- Tai ji tau jau papasakojo. - jis atsiduso.
- Taip. Nemanai, kad viskas per greitai? Juk tik vakar tapot pora, o tu ją jau pas tėvus vežtis nori. Jos baimė pagrysta, nemanai? - jis tik perbraukė ranka per plaukus ir rankomis pasirėmė į savo kelius.
- Mes turim istoriją, Felix. Ilgą istoriją. Nebenoriu daugiau jos prarasti. Pagaliau ir vėl esame laimingi, be to, juk pažysti mano tėvus. Jie pamils ją lygiai taip pat, kaip pamilau aš. - sunku kai jų abiejų baimės yra pagrystos, aš taip pat nebenoriu, kad ji dingtų, bet supažindinimas su tėvais jos prie jo tikrai nepririš.
- Kodėl manai, kad, susipažinusi su tavo tėvais, ji nebepradings? Nemanai, kad taip tik išgazdinsi ją ir dėl to ji bandys sprukti. - Chan atrodė susimąstė ir apie kažką intensyviai galvojo, tuomet prabilo.
- Felix, gal man ir važiuoja stogas, bet noriu, kad ji ne tik susipažintų su mano tėvais. Noriu jos šalia visada, jei supranti apie ką aš. - mano akys išsipūtė. Nejau jis rimtai?
- Tik nesakyk, kad po pažinties su tėvais, ketini prašyti jos rankos. - buvau šokiruotas.
- Neee, baik. Tai jau tikrai būtų per greitai, tiesiog sakau, kad tai yra vienas iš mano planų ateityje. - lengviau atsipūčiau. Ačiū Dievui. Po to ji, tikriausiai, tikrai pradingtų amžiams.
- Smagu matyti, kad pagaliau radai kažką, kas daro tave laimingu, tiesiog per stipriai neskubėk. Gigi nėra viena tų merginų, kurios stengtūsi kaip įmanoma greičiau įsipareigoti ir stačia galva nerti į šeimyninį gyvenimą. - jis palinksėjo ir plačiai nusišypsojo.
- Šūdas, Felix. Negaliu patikėti, kad visa tai tikra. - jis atrodė be galo laimingas. Džiaugiuosi už jį. Džiaugiuosi ir gauta laisve nuo jų karo lauko.
- Kaip manai, jei šiandien poros praleistų laiką kartu? - bandžiau tiesiogiai jo neišprašyti iš apartamentų.
- Ar tu bandai mane išprašyti? - jis įtariai pažiūrėjo į mane.
- Taip. - atsakiau nepagalvojęs ir užsidengiau burną ranka. Chan garsiai nusijuokė.
- Aš suplanuosiu romantišką vakarą Han ir Lee Know, ar tau reikia pagalbos pasiruošti? - jis toliau krizeno. Nusijuokiau ir aš.
- Ne, ačiū tau. Noriu parengti ką nors ypatingo, visgi, po keturių dienų jie išskrenda. - truktelėjau pečiais atsidusdamas.
- Negalvojai skristi kartu? - geras klausimas. Galvojau. Galvojau labai daug.
- Negalėčiau jūsų vaikai palikti be priežiūros.
- Na jau, dabar viskas stojo į savo vietas. Manau savaitei ar dviem tikrai nepakenktų. - jis pasilenkė ir patapšnojo man per petį. Gal tai ir nebloga mintis.
- Na taip. - staiga supypsėjo jo telefonas. Išsitraukus jį, jo vedas pasikeitė į kupiną palengvėjimo ir laimės.
- O Dieve. Čia Changbin. Jis atsiuntė savo nuotrauką. Žiūrėk. - jis atkišo man telefoną. Nuotraukoje buvo Changbin su kariška uniforma. O Dieve, jo plaukai.
- Išsisaugok, jam gryžus, bus kaip paerzinti. - sukrizenau. Chan atrodė nusiramino. Lyg jam nuo širdirs būtų nusiridenęs didžiulis akmuo. Net po tiek laiko, jis rūpinasi mumis lyg tikras tėtis rūpinasi savo vaikais. Niekada neesu suabėjojęs, kad mes jam rūpime labiau, nei jis rūpi sau pačiam.