RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch38. I can't stay away from you.

- Nemanau, kad tai gera idėja. - perbraukiau ranka per plaukus.
- Neprašau to daryti kasdien. Tik galbūt kiekvieną savaitgalį? Padėjau tau kai tau to reikėjo, dabar prašau padėti man. Tavo dainavimas pritraukia klientus. Man to reikia. - jis uždėjo savo ranką ant manosios ir šiek tiek ją spustelėjo.
- Joe...... Pameni kaip sunku buvo pradėti tai daryti? Aš nesutverta tokiems dalykams. Man labiau patinka sėdėti tavo virtuvėlėje ir ragauti padažus. - nuleidau galvą žemyn. Jis man buvo labai geras. Po to kai suėmė Benjamin, gyvenau pas jį kelias savaites, kol galiausiai gavau pinigų iš Sony. Padėjau jam atsidaryti užkandinę, tačiau vis dar jaučiuosi jam skolinga. Jis man buvo tarsi tėtis. Švelnus, geras ir pamokantis.
- Nagi. Negali nuolatos slėptis savame kiaute. Viskas gerai. Jei to nenori, neversiu tavęs to daryti, tik prašau pagalvoti apie tai. Galėsi aptarnauti klientus, o šeštadieniais sudainuoti kelias dainas. - jis atsistojo, o aš atsidusau.
- Nenoriu jaustis įpareigota tai daryti, Joe. Jei dėl to jausiuosi prastai, nedainuosiu. - pasidaviau. Jis plačiai išsišiepė ir ištiesė rankas, norėdamas apsikabinti. Pradėjau juoktis ir stipriai jį apkabinau. - Niekada neužmiršiu ką padarei, Joe. Man esi daugiau nei draugas. Tu šeima.
- Džiaugiuosi, kad galėjau padėti. Juk žinai, kad visada gali manimi pasikliauti, vaikeli. - jis dar kartą spustelėjo mane glėbyje ir atsitraukęs, patapšnojo man per galvą.
Išėjau iš užkandinės. Na štai. Vėl turiu ką veikti. Būčiau sutikusi plauti grindis, kad tik turėčiau kur nukreipti savo mintis. Sėdau į mašiną ir patraukiau parduotuvės link. Man tikrai reikia apsipirkti, be to, noriu pasidaryti vakarą sau, prieš atvažiuojant Chan ir vėl paneriant į savigraužą.
Parduotuvėje nusipirkau 2 vyno butelius, mėgstamų užkandžių ir vaisių, arbūzą Chan, vonios burbulų ir begales maisto. Manau užteks. Sukrovusi viską į automobilio bagažinę, patraukiau namų link. Dar turėsiu laiko atsipalaiduoti ir spėti pagalvoti. Net nežinau ką jam pasakyti. Šiandien viena tų dienų kai man tiesiog niekas nerūpi. Gryžusi sunešiau prekes ir jas surūšiavau į jų vietas. Nusireguliavusi vandenį, pradėjau leistis vonią. Kol ji pildėsi vandeniu, pasiruošiau užkandžių, vyno ir taurę. Pasijungiau muzikos ir atsiguliau į vonią. Rojus ne kitaip. Įpusėjus vyno taurę, gavau žinutę nuo Chan, kuris buvo susirūpinęs, kodėl niekas neatidaro jam durų. Atrašiusi, kad tiesiog užeitų vidun, netrukus išgirdau riksmus.
- Gabriella?! - jis rimtai?
- Aš vonioje, gal galėtum nerėkti? - pasakiau garsiai ir durys atsivėrė. Chan atrodė kiek sutrikęs, pamatęs mane vonioje pilnoje putų.
- Ammm, aš luktelsiu už durų. - jis tarė, tačiau vis dar įdėmiai mane stebėjo.
- Sėsk, nes neketinu greitai iš čia išeiti. - pavarčiau akis atsigerdama vyno ir įsimesdama sūrio gabalėlį į burną. Chan nurijo seiles ir norėjo uždaryti duris. - Palik šiek tiek praviras. Mes vieni, todėl norėčiau girdėti jei netyčiomis atsidarytų mano namų durys. Ačiū.
- Gerai? - tai skambėjo labiau nei klausimas. Jis prisėdo ant vonios krašto, kad galėtų pilnai mane matyti.
- Nori? Virtuvėje rasi taurę ir butelį vyno. Jei tai nesukels tau sunkumų, prašau, atnešk. - jis linktelėjo, o aš jam nusiunčiau oro bučinuką, na tiksliau bučinuką su putomis. Jis suskikeno ir dingo už durų. Netrukus gryžo su taure ir buteliu rankose. Įpyliau jam vyno iš jau atidaryto butelio.
- Kaip praėjo tavo diena? - jis paklausė gurkštelėdamas iš savo taurės. - Mmm, skanus.
- Žinau. Jis mano mėgstamiausias. Mano diena? - kiek sutrikau.
- Taip? - jis taip pat atrodė sutrikęs.
- Kodėl? - tikriausiai atrodau kaip paskutinė idiotė, bet tikrai nesupratau kodėl tai svarbu ar kodėl jam įdomu, nes maniau, kad jis atvažiavo pasikalbėti ir užbaigti viską, kad ir kas tarp mudviejų vyksta.
- Nes man įdomu. Įdomu kaip praėjo tavo diena. Nejau tai kažkas blogo? - jis atrodė ganėtinai įsižeidęs, tačiau nelabai suprantu kodėl.
- Ne, atleisk.... tiesiog išmušiai mane iš vėžių. Maniau.... nesvarbu. Tiesa pasakius, ganėtinai neblogai. Gavau naują darbą. - gurkštelėjau vyno.
- Nejaugi? Kur? - jis pakartojo mano veiksmus. Pradėjau žaisti su burbulais.
- Pas Joe. Jis nori, kad dainuočiau kiekvieną šeštadienį. - atsikrenkščiau taip parodydama mažyti nepasitenkinimą.
- Ir tu to nenori? Juk jau darei tai. Kas gali būti sunku? - jis gūžtelėjo pečiais.
- Jei tau reikia klausti, tuomet manęs visai nepažysti. - iš tiesų kiek nusivyliau, nes be Felix, galvojau, kad jis yra artimiausias man žmogus, nors ir stipriai stengiuosi tai neigti.
- Gabriella.... žinau ir suprantu, kad buvimas dėmesio centre, tau nepatinka ir tu to nenori, tiesiog nesuprantu, nes tu jau tai darei. - jis nuleido galvą žemyn ir giliai atsiduso.
- Tai dariau padėdama Joe, bet tai nereiškia, kad to noriu ar man to reikia. Aš esu niekas ir noriu tokia likti. - užsidėjau saują putų ant veido ir pavaidinau, jog tai mano barzda. Chan pradėjo garsiai juoktis, kas prajuokino ir mane. Jis lėtai pasilenkė ir rodomuoju pirštu, švelniai, nubraukė putas man nuo veido. Stebėjau jį. Jis atrodo toks mielas ir švelnus. Rūpestingas ir kuklus. Toks kokį pamilau. Toks kokį sutikau Korėjoje. Stipriai užmerkiau akis ir atsitraukiau. Tai gali sunaikinti mus abu. Kas bus kai vaikinai baigs karo tarnybą? Jis gryš su jais, tačiau tai nėra mano pasaulis. Nenoriu, kad kas nors žinotų apie mane. Turiu omenyje globaliai.
- Atleisk, atrodei super mielai. - jis patraukė savo ranką.
- Chan, paprašysiu tavęs išeiti. - pasakiau. Jo veidas pasikeitė į sutrikusį.
- Ką? Maniau turėjome pasikalbėti. Tai ir buvo mano atv...... - nutraukiau jį sukikendama.
- Paprašysiu tavęs išeiti, kad galėčiau išlipti. Tu per daug galvoji. - kikenau toliau, o jis atrodo buvo sustojęs kvėpuoti, nes iš jo lūpų pasigirdo palengvėjimo kupinas atodūsis. Jis atsistojo ir paliko vonią. Išlipusi, nusausinau kūną ir užsivilkau kelnaites ir chalatą. Kadangi po to eisiu miegoti, dėl liemenėlės rūpintis nereikia. Išėjusi iš vonios, radau jį sėdintį svetainėje. Padėjau ant stalelio vyno butelį ir taures, kurias parnešiau iš vonios ir prisėdau šalia. Chan atrodė kiek pasimetęs, pamatęs mane tokią, tačiau greit susigriebė ir pasikišęs vieną koją po užpakaliu, įsitaisė, kad galėtų mane matyti geriau.
- Kaip sekasi vaikinams? Iš Changbin yra kokių žinių? - mačiau, kad paliečiau kiek skausmingą temą, kai jo akyse pasirodė susirūpinimas ir nerimas.
- Ne, kol kas nieko negirdėjau. - gailiuosi, kad išvis užsiminiau apie tai. Jis atrodo liūdnas ir susikaustęs. Paėmiau jo ranką ir šiek tiek ją spustelėjau.
- Viskas bus gerai. Lee Know juk išgyveno. Jis tvirtas, viskas bus gerai. - bandžiau jį nuraminti. Chan atrodo šiek tiek nurimo ir atsipalaidavo, nykščiu patrindamas mano ranką. Lėtai ją ištraukiau.
- Ačiū. Man to reikėjo. Neįsivaizduoji kokios mintys sukasi mano galvoje. Tie vaikinai mano šeima, neatleisiu sau jei jiems kas nors atsitiks. - žinau, kad jis sako tiesą.
- Taip. Todėl ir išvažiavau. - priminiau jam.
- Iškentei per daug tik tam, kad juos apsaugotum. Ačiū tau. - jis žiūrėjo tiesiai man į akis, o mano širdį užplūdo šiluma.
- Ir tave. - priminiau jam.
- Nesvarbu kas nutiks man, Gabriella, svarbiausia, kad jie būtų saugūs. Tu taip pat. - jis giliai atsiduso ir pripildė mūsų taures vynu.
- Chan, ką mes darome? - paklausiau paimdama jo ištiestą taurę ir gurkštelėjau iš jos.
- Ką turi galvoje? - taip, žinoma, apsimesk kvaileliu.
- Mes... Tai... Kaip manai kaip viskas baigsis? Net jei ir būsime kartu? - jis išsitiesė ir vieną ranką uždėjo ant sofos atlošo.
- Kodėl manai, kad tai baigsis? - man jo atsakymas pasirodė ganėtinai kvailas.
- Neapsimesk kvailiu, Chan. Ką? Manai mes susituoksim, sukursim šeimą ir ilgai ir laimingai gyvensim? Niekada negalėsiu tau suteikti laimės būti tėvu. Kas bus kai gryš vaikinai? Chan, tai tavo pasaulis, ne mano. - šiek tiek susigraudinau, todėl nusukau veidą į šalį ir išmaukiau viską kas buvo toje nelemtoje taurėje.
- Suprantu ką turi omenyje, bet.... galiu susigyventi su tuo, kad netapsiu tėčiu, jei kiekvieną dieną nubudęs, šalia savęs išvysiu tave, Gabriella. Dėl vaikinų, taip. Tu teisi. Jie gryš ir mes tęsime tai ką darėme jau pernelyg ilgai. Mes tai įveiksime. Žinau tai. - jis baigė savo vyną. Tiesa pasakius, jaučiuosi kiek apsvaigusi. Niekada nedraugavau su alkoholiu, tačiau ir retai išgeriu daugiau nei puse taurės. Pakračiau galvą.
- Tu būsi ten kažkur toli, o aš liksiu čia? Nejau nesupranti, kad man reikia tavęs šalia, būtent todėl mes ir negalime būti kartu. Paaukojau save, kad jūs galėtumėte būti laimingi, dabar mano eilė. - atsidusau ir atsistojusi patraukiau miegamojo link. Chan sekė man iš paskos.
- Nejau nenori net pabandyti? Argi tai taip sunku? - jis uždarė už savęs miegamojo duris, o aš priėjau prie spintos ir pradėjau ieškoti savo naktinių drabužių.
- Negaliu, Chan. Paprasčiausiai negaliu. Negaliu pradėti to, kas žinau, kad greit baigsis. Nejau nesupranti, kad tarp mudviejų nebuvo netinkamos vietos ir netinkamo laiko. Mes paprasčiausiai netinkami vienas kitam. - uždariau spintą ir atsisukau į jį. Jis perbraukė ranka per savo plaukus ir atsiduso.
- Netinkami? Gabriella apsižvalgyk. Gal mūsų gyvenimo stiliai skirtingi, bet niekada nesijaučiau taip kaip jaučiuodi su tavimi. Po galais, tu net nenumanai kaip stipriai tinki man. Dienoje nėra minutės, kada nepagalvočiau apie tave. Skrieji mano mintimis lyg torpeda. Nežinau ko tau daugiau reikia. Nežinau ką dar galiu padaryti, kad tai suprastum. - tikėjausi kad jis pasakys. Kad pasakys jog myli mane ir jam nesvarbu kas nutiks, tačiau niekada negirdėjau šių žodžių. Jis žino, kad jį myliu, bet man reikia tai išgirsti.
- Tai tik tavo vaizduotė, Chan, atsižvelk į faktus. Mes netinkami vienas kitam. Esame per daug skirtingi. - jis sukrito ant kėdės prie rašomojo stalo, paslėpdamas savo veidą delnuose.
- Gabriella, jei nenori būti su manimi, aš suprasiu. Tiesiog pažiūrėk man į akis ir pasakyk, kad nori, jog išeičiau ir aš išeisiu. Negaliu būti toli nuo tavęs, tačiau negaliu ir būti šalia. Aš myliu tave, tai viskas ką galiu tau pasiūlyti. - sustingau. Jis rimtai tai pasakė? Man tikrai nepasigirdo? Šūdas. Šūdas. Šūdas. Nebuvau tam pasiruošusi.