RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch37. In the evening.

Pagaminome omletus su šparagais ir kavos bei arbatos tiems, kurie negeria kavos, o tai yra Chan. Apsisukau paimti lėkštes tuo pačiu metu, kai Chan pasilenkė pasiimti braškes, buvusias ant spintelės.
- Leisk, padėsiu tau. - jis gražino braškes į jų vietą ir paėmė dvi lėkštes iš mano rankų ir padėjo ant stalo.
- Štai dar dvi. - jis paėmė ir jas, - šios paskutinės.
- Sudėsi puodelius? Noriu nuplauti ir supjaustyti vaisius. - linktelėjau jam, o sulaukusi mažytės jo šypsenos, pradėjau ant stalo dėlioti gėrimus. Baigusi prisėdau prie stalo ir stebėjau kaip Chan plauna ir kūbeliais pjausto vaisius.
- Manau esu tau skolinga. - atsistojau ir priėjusi prie jo, pasirėmiau šalimais į spintelę.
- Už ką? - jis silpnai nusijuokė.
- Už arbūzą. - pasakiau, o jis padėjęs peilį, atsisuko veidu į mane.
- Ohh, tiesa. Taip, tai nusikaltimas. - jis nusišypsojo.
- Žinau. - šiek tiek pasilenkiau ir pasiėmiau vieną braškę.
- Ką dėl to darysime? - jis nenuleido žvilgsnio nuo mano akių.
- Manau man teks nupirkti tau naują. - mirktelėjau ir pavaidinau, kad braškę duodu jam, tačiau paskutinę sekundę, pati jos atsikandau. Chan pradėjo juoktis ir užvertė galvą į viršų.
- Ar tai reiškia, kad karas tarp mudviejų baigėsi? - jis paklausė.
- Manau, kad taip. - truktelėjau pečiais. Išgirdome silpną krizenimą nuo durų pusės ir nutilome. Į virtuvę įėjus vaikinams, Chan gryžo prie vaisių pjaustymo, o aš atsikrenkščiau.
- Labas rytas. Negalėjome užmigti, todėl pagaminome jums pusryčius, kur Lee Know? - jie keistai susižvalgė bet priėję atsisėdo prie stalo, kiekvienas pasakydamas labas rytas ir ačiū.
- Labas rytas, matau judu geros nuotaikos. Gerai sutariat. - Felix pasakė žvalgydamasisi tarp manęs ir Chan, tuomet jis pradėjo keistai vaipytis, bet aš viską supratau. Jis iškamantinės mane, o aš gausiu viską papasakoti.
- Jis vis dar miegojo, nenorėjau jo žadinti. Jam reikia pailsėti. - pasakė Han ir aš linktelėjau.
- Taip, na.... mes pasikalbėjom ir.... - Chan pradėjo kažką velti, bet jam nelabai gavosi.
- Mes užkasėme karo kirvį. - pavarčiau akis ir atsisėdau prie stalo.
- Pagaliau! - sušuko Felix. - Ačiū, ačiū, ačiū, ačiū! - jis pakilo nuo stalo ir priėjęs apkabino mane per pečius, tuomet priėjo prie Chan, ir uždėjęs jam ranką ant peties, dar kartą pasakė "Ačiū".
- Tai jau tikrai. Taigi ši vieta oficialiai yra drama free. - atsiduso Han. Jo išsireiškimas sukėlė man juoką.
- Valgykit, maistas šala. Aš pažiūrėsiu ar neprabudo Lee Know. - pasakiau vis dar kikendama. Atsistojau ir patraukiau svečių kambario link. Pabeldžiau į duris.
- Įeikit! - atidariau duris bijodama to kas už jų, bet jis jau buvo apsirengęs.
- Pagaminome jums pusryčius. Galbūt norėtum prisijungti? - švelniai šyptelėjau, o jis atsisėdo ant lovos.
- Han? - jis paklausė.
- Jis su visais pusryčiauja. Tau viskas gerai? Galbūt nori pasikalbėti? - priėjau prie jo.
- Ne, viskas gerai, tiesiog. Kiek ilgai dar kariausit? Nesuprantu kaip Felix vis dar taikstosi su jumis, čia esame vos kelias dienas, bet tai jau vargina. Su Han ketiname vykti į viežbutį, nes atvykome praleisti laiko su vaikinais, bet viskas tik labiau susipainiojo. Kiek gi galima? - suprantu jį. Tai jų atostogos.
- Suprantu tave, bet karas baigėsi. Šiandien išvažiuosiu ir duosiu jums erdvės. - atsikrenkščiau.
- Gigi, viskas gerai. Kalbu ne apie tave. Tu mums buvai labai maloni staigmena. Kalbu apie tai kas vyksta tarp tavęs ir Chan. Tai turi baigtis. Apsispręskite pagaliau ar norit būti kartu ar ne, nes nuo to nukenčiam mes visi. - jis atsiduso ir atsistojęs mane apkabino.
- Noriu būti su juo, bet.... per daug visko įvyko, nebenoriu nudegti, o juo labiau, įskaudinti jį ir jus. - apkabinau jį atgal.
- Turite tai išsiaiškinti, aš rimtai. Skaudu žiūrėti kaip abu kankinate vienas kitą, žinau, kad išdidumas yra didžioji to dalis, bet vien dėl to neverta prarasti kažko, kas gali tapti tavo ateitimi. Patikėk manimi, aš žinau. - jis pasakė, stirpiau suspausdamas mane glėbyje.
- Eime, maistas laukia.
...............................
- Na ką gi, vyručiai. Aš jau turiu lėkti, bet buvo tikrai smagu. - atsistojau nuo sofos, nes nejaukumas siekė lubas. Visi buvo meilei susiglaudę išskyrus mane ir Chan.
- Parvešiu tave. - Chan stsistojo kartu. Linktelėjau ir patraukiau link durų.
- Gigi! - šuktelėjo Felix nuo sofos.
- Gerai, gerai! - pavarčiau akis surikdama jam atgal. Neišsisuksiu visko jam nepapasakojus. Chan keistai į mane pažiūrėjo, tačiau stengiausi nekreipti į tai dėmesio.
Automobilyje vyravo tyla, tačiau pirmą kartą, ji iš tiesų buvo nejauki. Pasimuisčiau vietoje kai Chan garsiai atsiduso.
- Gabriella, dėl to bu.... - nutraukiau jį.
- Ohh, užsičiaupk, Chan- pavarčiau akis ir nusisukau į langą.
- Ką? Kodėl tu pyksti ant manęs? - jis kiek pyktelėjo. Atsidusau.
- Pykstu ne ant tavęs, todėl neturi ko jaudintis. - tai tiesa. Pykau tikrai ne ant jo.
- Tai kas negerai? Ką vėl padariau, kad tapčiau tavo pykčio taikiniu? - jo balsas kiek pakilo, tačiau jis nebuvo garsus.
- Ar gali tiesiog patylėti? Pykstu ant savęs, Chan, ne tavęs. Pagaliau nusileisk iš to sosto, kuriame sėdi. Ne viskas sukasi aplink tave. - išrėžiau jam piktai, o jo lūpos susičiaupė.
- Nebesuprantu ko tu nori, Gabriellą. Atleisk, kad tave pabučiavau, bet neatrodė, kad ir pati labai tam priešintumeisi. Tu vis dar turi jausmų man, bet nenori, kad būčiau su tavimi ir tuo pačiu nori manęs šalia. Turi man paaiškinti, nes esu per silpnas tai suprasti. - jo tonas ramus ir kupinas nusivylimo.
- Galbūt gali tiesiog parvešti mane namo? Prašau? - nesuprantu kas vyksta su manimi. Žinau, sakiau sau, kad atsisakau Chan, bet dabar suprantu, kad tai neįmanoma, kol matysiu jį kiekvieną dieną, o to išvengti irgi negaliu, nes neketinu atsisakyti Felix. Šūdas, čia kaip visas komplektas.
- Kada pagaliau galėsime apie tai pasikalbėti ir surasti mus abu tenkinantį sprendimą? - jis susmąstęs, o jo rankos stipriai gniaužia vairą.
- Gerai.... vakare atvažiuok pas mane ir apie viską pasikalbėsime. - manau jau laikas tai užbaigti.