RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch36. Baby, you don't want me to take that as an offer.

Gigi POV.

Man karšta. Man tikrai velniškai karšta. Kas įjungė šildymą? Ir kodėl jaučiu ant savęs svorį? Pramerkiau akis, bet viskas ką mačiau buvo tamsa. Pasigirdo tylus pypsėjimas, tačiau jis ne mano telefono. Kambarį apšvietė blanki šviesa. Chan gulėjo šalia manęs, ant anklodės, po kuria gulėjau aš, jo viena ranka buvo apglėbusi mane, lūpos šiek tiek pravertos. Jis miegojo. Jis toks gražus. Toks ramus ir mielas. Pabandžiau lėtai kilstelti jo ranką, kad galėčiau išslysti iš jo glėbio, tačiau jis tik pasimuistė ir dar labiau suspaudė mane savo glėbyje, kažką neaiškiai sumurmėdamas. Šūdas, aš baigiu uždusti. Po didžiulių pastangų ir begalinių 15 minučių, man pagaliau pavyko išlipti iš lovos. Neatrodo, kad būčiau jį pažadinusi. Kur, po galais, yra mano telefonas? Aš vis dar su drabužiais, o tai labai gerai. Kiek valandų? Negaliu pakęsti, kai pabundu nežinomoje vietoje. Tamsoje bandžiau surasti duris. Jas radusi, be galo apsidžiaugiau. Ėjau tamsiu kolidoriumi iki kažkur, kur maniau esant svetainę ir užčiuopusi kažkokį mygtuką, jį paspaudžiau. Įsijungė šviesa. Eureka! Šūdas, kokį jovalą mes čia padarėm. Spragėsiai mėtėsi ant grindų, stalas nukrautas sulčių pakeliais, riešutais ir kažkuo rudu. Labai tikiuosi, kad tai braunių trupiniai. Ant stalelio taip pat gulėjo ir mano telefonas. Mėšlas. Dabar trečia valanda nakties. 4 praleisti skambučiai nuo Jason. Šūdas. Buvau apie jį pamiršusi. Perskambinsiu jam padorią valandą. Stengiausi, tačiau negaliu į jį žiūrėti kaip į man patinkantį vaikiną. Tas, kurį esu įsimylėjusi, šiuo metu vartosi savo lovoje. Tikrai nebeužmigsiu, todėl reikės susirasti veiklos. Čia reikia viską sutvarkyti. Tai ir pradėjau daryti.
Po maždaug pusvalandžio, svetainė blizgėjo. Manau nusipelniau truputį pasmagiuriauti, todėl nužingsniavau į virtuvę. Užkaičiau vandenį kavai ir puodeliui arbatos Chan. O kas? Draugai juk rūpinasi vienas kitu. Šaldytuve radau dubenėlį arbūzo. Mmmmm. Užšokau ant spintelės ir pradėjau valgyti arbūzo gabalėlius. Mano dėmesį patraukė Chan, magiškai atsiradęs virtuvės tarpduryje tik su rankšluosčiu ant juosmens ir varvančiais plaukais. Kas per....?
- Labas rytas. - tvardžiausi jo nenužiūrėjusi, tačiau tai buvo neįmanoma. Jis atrodo dar geriau nei prisimenu.
- Labiau laba naktis. Ką čia veiki? Ir ar tu sutvarkei mūsų svetainę? - jis paklausė praeidamas pro mane link šaldytuvo.
- Taip, na.... ten buvo tikras jovalas. - atsikrenkščiau ir stengiausi nepadorias mintis nuvyti į šalį.
- Tau nebuvo būt.....jie ką rimtai? - jis numykė.
- Kas nutiko? - pasakiau ir įsikišau dar gabalėlį į burną.
- Jie už tai atsiimt. Jie suvalgė mano arbūzą. Jis buvo paskuti.....- jis nutilo pastebėjęs dubenėlį šalia mano šlaunies, ant spintelės. Iškėliau rankas į viršų.
- Suimkite mane pareigūne, tai padariau aš. - atkišau jam rankas kaip filmuose, kai nusikaltėlis prisipažina.
- Mažute, nenorėk, kad tai priimčiau kaip pasiūlymą. - jis pasakė girgždančiu balsu, tuomet priėjo prie manęs ir nenutraukdamas akių kontakto, apžiojo mano šakutę, ant kurios buvo arbūzo gabalėlis ir jį suvalgė. Nurijau susikaupusias seiles ir tiesiog jį stebėjau. Atrodo užmiršau kaip kvėpuoti. Jam atsitraukus, oras ir vėl pradėjo cirkuliuoti mano kvėpavimo takais.
- Jei tik galėčiau apsimesti, kad tai kažką reiškia, brangusis, šiuo metu tavo rankšluostis nebedengtų nieko. - akivaizdžiai jį nužvelgiau, o nuo mano žodžių, jo antakiai šoktelėjo į viršų. Atsistojau ir pradėjau žingsniuoti iš virtuvės.
- Kur tu eini? - girdėjau jį už savo nugaros.
- Tu jau buvai po dušu, o aš net pati galiu užuosti savo dvoką, todėl dabar mano eilė. - nužingsniavau į pagrindinę vonią ir iš džiovyklės ištraukiau savo drabužius. Kad ir kokie patogūs būtų Han drabužiai, bet jie dvokia mano prakaitu, todėl juos laikas išskalbti, o man vykti namo. Jiems reikia atsigriebti už prarastą laiką, o man reikia važiuoti pasikalbėti su Joe, dėl darbo pas jį. Aš tikrai negaliu patikėti, kad Robert mane atleido tik dėl tos suknistos kalės. Norėjau dėl to kaltinti Chan, nes tai jis yra tas, kuris sugebėjo viską taip sumauti, bet negaliu. Matau, kad jis stengiasi būti arčiau manęs, aš to noriu taip pat, bet atrodo jei vėl pasinersiu į šį romaną su juo, kažkas vėl kėsinsis visą tai atimti, todėl laikausi atstumo. Taip, buvo keletas paslydimų, bet...... noriu manyti, kad esu pakankamai stipri jam atsispirti.
- Žinai, galėjai tik paprašyti, būčiau juos atnešęs. - krūptelėjau atsisukdama ir pamatydama Chan. Jis jau vilkėjo šortus ir megstuką su kapišonu.
- Žinai, dušas privatus dalykas, nenoriu, kad ten maišytumeisi. - nusišypsojau netikra šypsena ir praėjau pro jį ir patraukiau į jo kambarį.
- Nėra nieko, ko nebūčiau matęs ankščiau. - jis sukrito ant savo lovos, kuri dabar jau buvo gražiai paklota.
- Nėra nieko, kas stabdytų mane sulaužyti tau nosį. - pasakiau prieš uždarydama duris. Girdėjau jo juoką iš miegamojo, tai privertė sukikenti ir mane.
Po dušo, persirengiau. Radau Chan veido priežiūros priemones, todėl manau, kad jis neprieštaraus jei keletu iš jų, pasinaudosiu. Išėjus iš vonios kambario, Chan vis dar gulėjo lovoje ir žaidė savo telefonu.
- Gryžai sulaužyti man nosies? - jis nusijuokė ir numetė telefoną ant komodos šalia lovos.
- Jei dar mane panervinsi, būtent tai ir padarysiu. - mirktelėjau jam ir išsitraukiau telefoną. Penkta valanda ryto. Šaunu.
- Kas būtent tave nervina? - jis įkyriai atsisėdo lovoje, o aš pavarčiau akis.
- Tu. Tavo balsas, tavo kvėpavimas, tavo buvimas šalia manęs. Nervina taip stipriai, kad atrodo sproksiu. Tu kaip lipšnus lapelis, prilipai ir nebegaliu atkabinti. - atsidusau ir sukritau į kėdę prie rašomojo stalo. Galbūt reikėtų pagaminti vaikinams pusryčius. Įdomu, ko dar galima rasti jų šaldytuve?
- Tikrai taip manai? - jis atsistojo ir priėjęs prie manęs, rankomis pasirėmė į kėdės ranktūrius ir žiūrėjo tiesiai man į akis. Sakyk. Sakyk. Sakyk.
- Ne. - pavarčiau akis ir šiek tiek jį stumtelėjusi, atsistojau.
- Taip ir maniau. - jis suprunkštė ir mane tai tikrai suerzino. Pakišau jam koją, kai jis apsisuko eiti ir jis vos neapvirto. Pradėjau garsiai juoktis. Jis atrodė ganėtinai susierzinęs. Nespėjau nei sureaguoti, kai jis pradėjo mane kutenti. Negaliu to pakęsti. Negalėjau net kai tai darė Felix ir mama.
- Chan, liaukis. - tačiau jis nesiliovė.
- Juk žinai, kad negražu taip elgtis. Tave reikia nubausti. - niekaip negalėjau nustoti juoktis ir man jau skaudėjo plaučius.
- Chan, rimtai. Man skauda. - pasakiau ir jis staigiai atsitraukė. HA!! Atsistojau ir bandžiau padaryti vienintelį dalyką, kurį moku puikiai, sugriebti ir užlaušti jo ranką, tačiau jis atsitraukė.
- Nejau manai, kad ir vėl mane apmausi su tuo triuku? - jis garsiai nusijuokė ir dėjo dar viena žingsnį atgal.
- Brangusis, tu mane nuvertini. - nusijuokiau ir priėjus prie jo, čiupau už liemens ir kojos pagalba parverčiau jį ant lovos, tačiau aš taip pat neįvertinau jo. Jis nusitempė mane kartu su savimi ir vėl ėmė kutenti. Bandžiau ištrūkti, tačiau mano pastangos buvo bergždžios. Chan apžergė mano kojas ir atsisėdo ant manęs, taip įgaudamas pranašumą. Bandžiau mus apversti, jį nustumti ir kitaip išsilaisvinti, tačiau nebegalėjau. Jis sugavo mano rankas ir prispaudė jas šalia mano galvos iš abiejų pusų. Mūsų šypsenos po truputį blėso. Žiūrėjimą vienas kitam į akis, nutraukė Chan, prispausdamas savo lūpas prie manųjų. Jo rankos atsilaisvino, todėl ištraukiau savas. Priglaudžiau delną prie jo skruosto, o kita ranka spustelėjau jo petį. Šūdas, kas vyksta, ką aš darau. Suvokimas smogė tarsi žaibas ir šiek tiek jį stumtelėjusi, išsilaisvinau ir pakilau nuo lovos.
- Aš umm...... Atleisk, tai nebuvo visiškai tinkamas dalykas, šiuo metu. - jis atsisėdo ant lovos krašto ir pasikasė pakaušį.
- Tiesiog..... Eime pagaminti jiems pusryčius, gerai? - atsidusau ir pasiekusi kambario duris, išėjau.