RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch33. You punished me.

Chan POV.

Galiu prisiekti, traukiu beprotes.
- Gabūt galėsiu rytoj pasinaudoti tavo automobiliu? Saviškį galėčiau palikti tvarkymui. Rutoj turiu svarbių darbų įrašų studijoje. - atėjau į virtuvę. Ten Hyunjin sėdėjo prie stalo, o Felix jiems virė arbatą. Užuodžiu citrusinį aromatą.
- Jokiu būdu. Aš ir Hyunjin vyksime praleisti laiko vieni. Per ilgai buvome atskirai, Chan. Noriu jam parodyti visas savo mylimas vietas. - atsidusau, bet linktelėjau. Teks važiuoti taxi. Šaunu. Suprantu, tikriausiai pats norėčiau to, jei turėčiau su kuo tuo dalintis. Kodėl turėjau viską sumauti. "Nes tu durnas". Na ačiū.
- Gerai, išsikviesiu taxi, jūs, vaikinai, pasiliksminkit. - pavėliau Hyunjin plaukus, o jis piktai į mane atsisuko.
- Jei dar karta paliesi mano nuostabius plaukus, leisiu Gabriellai sulaužyti tau ranką. - jis sarkastiškai šyptelėjo, o Felix pradėjo juoktis. Tiesa pasakius, dabar bet koks kontaktas su ja, man yra laimėjimas.
- Gerai, turiu eiti. Neprisivirkit košės. - pasakiau ir apsisukęs išėjau iš virtuvės link laukinių durų.
- Nesijaudink, turim gerą pavyzdį!- girdėjau šaukiant Felix. Pavarčiau akis ir pasičiupęs reikiamus daigtus, išėjau. Seniai nevažinėjau taxi ar autobusais. Pats metas tai prisiminti.
.....................
Baigiau. Pagaliau. Per ilgai dirbau prie šios dainos. Jei jo kompanija bus nepatenkinta, bent galėsiu paguosti save, nes mano nuomone, ji nuostabi.
- Na ir kaip? - iš kabinos išėjo Bobi.
- Manau mums pavyko. Tiesa pasakius, taip gerai nedirbau nuo grupės laikų. - silpnai nusijuokiau.
- Jei manai, kad viskas pavyko puikiai, pasitikiu tavimi. - jis patapšnojo man per petį. Linktelėjau jam.
- Įrašysiu ir važiuosiu. Turiu susitikimą.- pasakiau ir jis parodė man liuksą. Tik baigęs darbus prisiminiau, kad aš be automobilio. Šūdas. Jade didžiausias prioritetas yra pinigai, tačiau kartais, kai leisdavome laiką kartu, ji atrodė kaip miela, švelni ir gera mergina. Žinau, kad pradėdamas kažkokius tai santykius su ja, norėjau sukelti Gabriellai pavydą, tačiau tik dabar supratau, kaip iš tiesų šlykštu buvo taip elgtis. Negaliu patikėti, kad taip iš tiesų elgiausi aš. Tai ne aš. Aš ne toks. Ar bent buvau ne toks. Nesuprantu kas man pasidarė. Nejaugi moteris gali taip sugadinti vyrą? Nemanau, kad Gabriella mane sugadino. Manau ji mane atgaivino. Man visuomet rūpėjo tik darbas, vaikinai ir niekas daugiau. Atsiradus jai, ėmiau rūpintis ne tik jais bet ir savimi. Manau tai geras dalykas. Be to, nemeluosiu, seksas su Gabriella, neprilygsta niekam. Ji tobulai tinka su manimi. Papurčiau galvą. Galbūt tuomet ir nesupratau šių emocijų, bet dabar suprantu ir žinau, kad nebenoriu būti vienas. Man jos reikia ir aš nepasiduosiu. Pradėjau žingsniuoti gatve kai galiausiai supratau, kad Kavinukė, kurioje dirba Gabriella, vos už pusės kvartalo. Lysiu jai į akis, kol ji bus mano. Gal aš ir užsispyręs, bet juk tai gerai, ar ne? Tiesiog žinau, kad ji nori būti su manimi, tačiau ir žinau, kad ji pamilo mane tokį koks buvau Korėjoje, o ne tokį, koks buvau iki šiol. Laikas nustoti elgtis neapgalvotai.
Priėjęs kavinukę, sudvejojau. Galbūt tikrai turėčiau leisti jai būti laimingai? Mano karštakošiškumas ir, tiesa pasakius, lengvabūdiškumas, jai nedavė nieko tik nusivylimą, bet su ja esu toks kokiu noriu būti. Užėjau į vidų. Čia sėdėjo vis keli lankytojai, o darbuotojų nebuvo matyti. Prisėdau prie to pačio stalelio, prie kurio sėdėjome su Felix ir kitais draugais kai ji mus aptarnavo vos gryžus. Žinau, kad šis stalelis jos sąraše. Sėdėjau ir laukiau kol ji prieis ir galėsime pasikalbėti, tačiau teko nusivilti.
- Labas vakaras, ko pageidausite? - prie manęs priėjo Gabriellos draugė, kaip ji ten..... Janet?
- Labas, Gabriellos nėra? - kiek nejaukiai pasimuisčiau vietoje.
- Ohh taip, ji yra, tiesiog ji nenori su tavimi kalbėtis, nes tu, cituoju, "idiotas, kuris pasimetė tarps savo paties intrigų". Be to, šis stalelis, mano. - ji sarkastiškai nusišypsojo. Ji graži. Manau reiktų ją supažindinti su I.N.
- Prašau? Man tikrai reikia su ja pasikalbėti. - prašiau jos. Ji atsiduso ir pavartė akis.
- Nepriversiu jos. Niekas to negali. Pasakysiu jai, tačiau jei vėl gryšiu aš, o ne ji pati, pasiduok. Šiandien jos nepamatysi. - ji apsisuko ir nužingsniavo link personalo durų.
Laukiau nekantraudamas ir tikėdamasis, kad ji ateis. Kai Gabriella išvyko palikdama mane, vaikinai nuolatos kartojo, kad galiu turėti bet kurią, tačiau nei viena nebuvo ji. Visuomet rasdavau prie ko prikipti. Vieną kartą, atsisakiau eiti į pasimatymą, nes merginos plaukai nebuvo pakankamai šviesūs. Tai juokinga. Gabriella yra šviesi blondinė. Visuomet visas lyginau su ja to pats nesuvokdamas, tačiau tokios kaip ji daugiau nėra. Atsidusau iš palengvėjimo, kai pastebėjau Gabriellą, žinksniuojančią manęs link. Jaučiau kaip įsitempia mano raumenys. Jos paprastumas mane visuomet žavi.
- Prašau, pasakyk ką nori pasakyti ir išeik, kol tavo beprotė mergina manęs galutinai nepražudė. - ji atsisėdo kitoje stalelio pusėję ir pasitvarkė plaukus.
- Kaip tai suprasti? - susiraukiau.
- Ilga istorija. - ji atsiduso.
- Išsiskyriau su Jade. - pradėjau.
- Aha. Jau girdėjau. - ji pavartė akis.
- Ir ji išdarkė mano mašiną. - perbraukiau ranka per plaukus.
- Jei atėjai paguodos, pamiršk, manęs tai visiškai nedomina. - ji jau norėjo stotis tačiau sustabdžiau ją paimdamas jos ranką.
- Ne, tai.... prašau. - ji atsiduso ir prisėdo atgal. - tik norėjqu atsiprašyti, dėl to, kaip elgiausi pastaruoju metu. Tai ne aš ir tau to nereikia, bet man reikia tavęs. - spustelėjau jos ranką savo delne.
- Tai man reikėjo tavęs, Chan. Kai sužinojai apie vaikelį? Taip. Vietoj to tu prisigėrei ir išėjai pas Jade. Dar drįsai klausti, kodėl nieko tau nesakiau? Nežinojai ir širdies neskaudėjo, tačiau man skaudėjo, man reikėjo tavęs, bet tu pasirinkai ją. Pasirinkai ją vietoj manęs. To pakeisti tu negali. - galėjau jos akyse matyti sumišimą ir liūdesį, kurį ji bandė nuslėpti, tačiau jai ne kaip sekėsi. Gabriella ištraukė savo ranką man iš delno ir apsižvalgė, tarsi ieškodama dingsties baigti šį pokalbį.
- Aš žinau, kad susimoviau. Žinau tai ir apgailėstauju. Tu verta kur kas geriau, bet negaliu sėdėti ramiai sudėjęs rankų, žinodamas, kad manęs nekenti. - norėjau, kad ji pažiūrėtų man į akis, tačiau ji žvalgėsi visur, kad tik nereikėtų pažvelgti į mane. - Gabriella, pažiūrėk į mane. - ji užsimerkė ir giliai įkvėpusi, atsiduso. Pagaliau pramerkusi akis, ji žvelgė į mane.
- Nežinau ko tikiesi iš manęs. Nuo tada kai pamačiau tave čia sėdintį, viskas ką mačiau buvo tik tavo bausmė man. Kiekvieną minutę stengeisi įskaudinti mane taip, kaip aš įskaudinau tave išvažiuodama. Priežastys nebuvo svarbios. Jei atvirai, stebėdama kaip puikiai jums sekasi, tikėjau, kad tavęs tai nepaveikė, bet tai pavertė tave šaltu, abėjingu ir pagiežingu žmogumi su kuriuo nenoriu turėti jokių reikalų. Sveikinu, nubaudei mane, o dabar..... dabar gali palikti mane ramybėje. - ji perbraukė ranka per plaukus.
- Niekada nebandžiau tavęs nubausti. Gabriella.... pamatęs tave maniau, kad išvydau vaiduoklį. Žinau, kad tikriausiai taip neatrodo, bet viskas ką dariau ar padariau, buvo mano pastangos gauti kuo daugiau tavo dėmesio. Sužinojęs apie mūsų vaikelį, buvau šokiruotas ir išsigandęs ir...... piktas. Nežinojau ką daryti su savimi. Tik noriu, kad leistum man parodyti, kad vis dar esu tas pats žmogus, kuriuo buvau mums pirmą kart susitikus. - užsidengiau veidą rankomis. Jaučiuosi lyg vaikas. Čia Australija. Čia verkti vyrui, nėra taip normalu kaip Korėjoje.
- Maniau, kad esi tas pats žmogus, kai atvažiavai į pajūrį. Tuomet tikrai galvojau, kad nepaisant visko, radome kelią vienas pas kitą, tačiau kai pamačiau tave su ja....... - ji nutilo ir stipriai užmerkė akis. - pavargau bėgti ir meluoti, kad jus apsaugočiau. Nebeturiu paslapčių. Metas man pasirūpinti savimi. - ji atsistojo ir dar kart pažvelgė į mane. - Tu turėtum daryti tą patį.
- Abu žinom, kad tai nėra išeitis. - atsistojau ir aš.
- Galbūt, bet kol kas, tai lengviausias kelias. - ji pradėjo judėti tų pačių durų link, pro kurias ir atėjo.
- Taigi, dabar rinksimės tai kas lengva? - čiupęs jai už alkūnės, atsikau veidu į save.
- Taip, nes tai kas sunku nesuteikė laimės nei vienam iš mūsų. - ji švelniai paėmė mano ranką ir ištraukė savąją.
- Tuomet bent leisk tave kažkur nusivesti. Jei nenori būti su manimi, galbūt pavyks būti šalia vienas kito tik draugais? - pakėliau antakius į viršų.
- Gerai. Bet po darbo, tave pasiimsiu aš.