RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch26. Was he mine?

Gigi POV

Sėdėjau svetainėje su nešiojamuoju kompiuteriu ir visais savo užrašais. Vakar praleistas laikas su Chan, mane įkvėpė, tiesiog stengiuosi surikiuoti viską į dainos žodžius. Tiesa pasakius einasi visai neblogai. Vakar atrodė, kad sėdėjau ten su senuoju Chan. Su tokiu, koks jis buvo Korėjoje. Per tas penkias dienas, jis sugebėjo visiškai atgaivinti mano jausmus jam. Aš jį myliu, bet bijau jį mylėti. Tai sudėtinga. Be to, negaliu būti kartu su juo dėl dvėjų priežasčių. Pirma, turiu didelę paslaptį, o antra, jis su Jade. Nei vienas jos vaikinas taip ilgai negalėjo jos pakęsti, bet vakar..... vakar atrodė, kad jis į mane žiūri taip pat kaip ir prieš ketverius metus. Mane, iš apmąstymų, pažadino stiprūs smūgiai į duris. Kas per velnias? Nudėsiu tą, kas bando išlaušti mano duris.
- Raminkis, tuoj ateisiu. - surikau, nukeldama kompiuterį nuo kelių ir atsistojusi greit pribėgau prie durų. Pažiūrėjus pro durų akutę, pastebėjau Chan. Jis atrodė neramus. Atvėriau duris.
- Jis buvo mano, Gabriella?!- jis įsiveržė į mano namus praktiškai rėkdamas. Stumtelėjau duris, kad šios užsidarytų.
- Kas? - jaučiausi sumišusi ir jei jis ir toliau taip ant manęs rėks, tikriausiai pravirksiu.
- Tas vaikas, kurį praradai. Ar jis buvo mano?! - jis toliau garsiai šaukė.
- Chan, ne.... tai..... gal tu prisėsk aš išvirsiu arb.... - jis nutraukė mane. Mano balsas drebėjo, o kūną pradėjo krėsti drebulys. Jaučiuosi kalta. Jo akyse įžvelgiau baimę ir sumišimą. Na ir pyktį žinoma.
- Nenoriu aš jokios arbatos. Klausiu paskutinį kartą. Nedrįsk man meluoti, Gabriella. Ar vaikelis, kurį praradai, buvo mano?! - jis suriko dar garsiau. Jaučiau kaip skruostais pradeda riedėti ašaros. Šūdas, nejaugi aš tokia silpna???
- T..t..t...taip. - sumikčiojau sušniurkšdama nosimi. - Bet Chan tu nesupranti... aš nežn.. - jis vėl mane pertraukė.
- Ir tu žinojai? Prieš išvykdama tu žinojai. Tai būtų viską pakeitę! Po velnių, būčiau metęs viską, kad tik galėčiau būti kartu su jumis. Ir vaikinai tą būtų supratę. Bet nee!! Tu viską nusprendei už mus abu! - jis pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal per kambarį. Nežinojau kaip jam paaiškinti, kad visa tai ne tiesa, kai jis toks.
- Chan, paklausyk, a.... - jis vėl mane pertraukė.
- Nebenoriu tavęs klausytis, Gabriella. Negaliu patikėti, kad galėjai taip pasielgti. Tai žiauru ir niekinga. - jis atrodė labai piktas ir liūdnas tuo pačiu metu. Tiesiog leisk man paaiškinti. Negalėjau suvaldyti savo ašarų, o ir žodžiai jau nebepaliko mano burnos.
- Cha... - nespėjau net jo vardo pasakyti, kai jis greitai pajudėjo link durų.
- Nebenoriu to klausytis. - ir jis išėjo, trenkdamas mano namų duris. Parkritau ant grindų prie lauko durų ir leidau sau verkti. Iš kur jis sužinojo? Kaip? Ne jau Felix? Atsistojau ir įbėgusi į svetainę, čiupau savo telefoną. Po kelių pyptelėjimų jis atsimiepė.
- Taiiiipppppp. - jis džiaugsmingai nutęsė.
- Ar tu pasakei Chan apie vaikelį? - girgždančiu balsu paklausiau ir sukūkčiojau.
- Ką? Gigi, ar tau viskas gerai? - jo balsas iškart pasikeitė į susitūpinusį.
- Atsakyk man Felix. - sušniurkščiau nosimi.
- Ne, žinoma, kad ne. Šūdas.... - jis garsiai nusikeikė.
- Kas? - paklausiau tikėdamasi, kad gryžo Chan, bet tai nelabai įmanomq atsižvelgiant į atstumą ir jo išėjimo laiką.
- Jis girdėjo. Mūsų ryto pokalbį, jis jį girdėjo. Mums bekalbant girdėjau užsitrenkiančias lauko duris, tai tikriausiai ir buvo Chan. Lik namuose, aš atvažiuoju. Pabandysiu jam paskambinti. - ir pokalbis atsijungė.
Kol laukiau žinių iš Felix, ar bent jau kol jis atvažiuos, laiką leidau su servetėlių kalnu ant savo svetainės sofos, tyloje. Kodėl turėjau būti tokia kvaila ir kalbėti apie tokius dalykus telefonu? Kas su manimi negerai, visuomet sugriaunu viską, kas gero lieka mano gyvenime. Galbūt man lemta gyventi ir numirti vienai? Tikriausiai tai tikroji tiesa. Mano galva greit pasisuko į duris, kai išgirdau jas užsidarant. Atsikvėpiau kai pamačiau Felix.
- Dabar pasakok, kas nutiko? - jis prisėdo šalia ant sofos, apklojau jį adialu, kurį buvau užmetusi ant savo kojų, o jis paėmęs servetėles, viena po kitos, davė man. Viską jam papasakojau. Gal net gi pažodžiui, tiesa sakant.
- Tuomet išlėkė, pasakęs, kad nebenori klausytis. - išsipūčiau nosį į servetėlę.
- Jis rimtai galvoja, kad tu, žinodama, jog laukiesi, išvažiavai atgal į Australiją, visiškai nieko apie tai nepasakiusi jam? - jis išpūtė akis.
- Taip. Ar skambinai jam? - uždėjau ranką jam ant kelio. Nenoriu, kad Chan prisivirtų košės. Paprastai jis pagalvodavo apie pasėkmes, bet šį kartą jis atrodė labiau nei piktas. Štai kodėl nenorėjau, kad jis sužinotų. Kol nežinai, širdies neskauda.
- Skambinau. Neatsiliepia. Tegul atvėsta ir nusiramina. - jis pavartė akis.
- Man reikia nustoti pulti į ašaras. - silpnai nusijuokiau.
- Kad ir kaip tai keista, bet tu atrodai gražiai visuomet. Net ir tada kai verki. Nesuk dėl to galvos. - jis pasilenkė ir pabučiavo mano kaktą. - Einu padarysiu mums kavos, o tu užsakyk mums maisto. Ne, Gabriella, man visiškai nesvarbu koks jis iki kol jis yra valgomas. - jis atsiduso. Juokinga, kad jis žino ko klausiu. Felix atsistojo ir nužingsniavo į virtuvę.
- Man erškėtrožių! - šuktelėjau. Mano balsas vis dar girgždėjo. Nesuprantu, esu buvusi ir blogesnėse situacijose, tačiau niekada neverkiau taip stipriai. Jaučiu lyg buvimas su Chan ir Felix, daro mane silpna.
- Žinau! - šuktelėjo jis atgal, o aš šyptelėjau. - tiesa Gigi, norėjau tavęs paklausti. Kai dainavai Joe užkandinėje, Chan kai ką man pasakė ir norėčiau sužinoti ar tai tiesa. - jis pradėjo rėktdamas, tačiau jo balsas vis tylėjo, jam gryžtant pas mane.
- Sakyk. - jis nori sužinoti apie "broken".
- Ar "broken" parašei tu ir ar ji apie mane? - jis greit sumalė.
- Taip ir taip. Dabar jau nebesvarbu Felix. - pavarčiau akis. Jis prisėdo šalia manęs ir paėmė mano rankas į savąsias.
- Gerai. Ačiū, kad pasakei man tiesą. Noriu dar kartą tavęs atsiprašyti, dėl to, kad viską teko iškęsti vienai. - jis žiūrėjo tiesiai man į akis rimtu veidu.
- Viskas gerai, Felix. Dabar tu čia, su manim. Ko daugiau galėčiau norėti? Gaila, bet nebeatsikratysi manęs. - šyptelėjau ir pakėlusi mūsų rankas, pakštelėjau į jo ranką. Jis nusišypsojo ir greitai pašoko išgirdęs arbatinio švilpimą.