RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch25. Stay

- Dažnai čia atvažiuoji? - paklausė jis, kepindamas zefyrą ant laužo.
- Ne. Tik tuomet kai galvoje per daug minčių. Čia atvažiuoju viską apgalvoti ir susitvarkyti sąmišį galvoje. - atsidusau atsigerdama kakavos. Atkišau jam savo puodelį ir jis nusišypsojęs jį paėmė.
- Man patinka jūra. Norėčiau į ją žiūrėti dažniau. - Chan atsiduso.
- Dabar tai gali. - pasakiau silpnai šypteldama. Saulė pradėjo leistis, visas dangus nusidažė orandžine spalva. Gerai. Viskas kaip kokiame prastame romantiniame filme. Banalu, bet nemeluosiu. Man patinka. Patinka, kad čia esu su juo. Tiesa sakant, nenorėčiau čia būti su niekuo kitu. Jaučiuosi jaukiai ir maloniai, nors mes tik kalbamės.
- Taip, dabar tai galiu. - jis pasakė pažiūrėdamas į mane, o jo lūpose žaidė menka šypsenėlė. Nežinau kodėl, bet padėjau galvą ant jo peties, o jis prisislinko arčiau, kad man būtų patogu.
- Viskas atrodo taip seniai. - atsidusau ir užmerkiau akis.
- Kas? - jaučiau kaip jo galva pasisuka ir jis padeda smakrą ant mano galvos.
- Mes. Tai.... net ir norėdama, negaliu su tavimi jaustis nejaukiai. - pakėliau galvą ir pažiūrėjau į jį. Jis tik pabučiavo į mano kaktą ir apglėbė mane man sudrebėjus.
- Žinau, mažute, žinau. - sėdėjome ten iki kol visiškai nusileido saulė. Chan užgesino laužą ir nusprendėme vykti pas mane, nes nei vienas iš mūsų nenorėjo šianakt likti vienas. O kas? Juk mes tik draugai. Tiesiog mėgaujamės vienas kito draugija ir tiek. Gryžus į mano namus, įsipylėme po taurę vyno ir tiesiog šnekučiavomės apie viską ant svetainės sofos.
- Ar buvo įmanoma susisiekti su Lee Know, kol šis atlikinėjo karo tarnybą? - gurkštelėjau iš taurės.
- Na, kaip čia pasakius. Nelabai, bet ir negaliu teigti, jog nieko nežinojau. - jis pakartojo mano veiksmus.
- Tau tikriausiai sunku. Jūs vaikinai taip ilgai buvote kartu, o dabar.... - atsidusau, o Chan silpnai šyptelėjo.
- Taip, tiesa sakant bijau dėl Hyunjin, Seungmin ir Han. Nežinau ar jie sugebės visą tai išgyventi. Korėjos kariuomenė ganėtinai ...... - jis ieškojo tinkamo žodžio.
- Agresyvi? - paklausiau ir Chan linktelėjo. - Tikiu jiems viskas bus gerai. Juk Lee Know tai jau išgyveno.
- Taip, bet juk žinai koks jis. Jam net gi patiko, tik laikas atskirai nuo Han nedavė jam ramybės. Han tapo kiek uždaras po to kai Lee Know išvyko. - jis vėl gurkštelėjo iš taurės.
- Tiesa sakant kiek nustebau, kad jie kartu. - sukikenau, o Chan pakėlė antakius.
- Taip, na.... tu patikai Lee Know, bet buvai su manimi, Han buvo ten ir na..... - jis dramatiškai nutęsė, o aš pradėjau juoktis.
- Supratau. Keista kaip greitai bėga laikas. - padėjau savo vyną ir padėjau taurę ant kavos stalelio.
- Baigei studijas? - jis ranka palietė mano alkūnę. Rankos nepatraukiau, buvo malonu jausti, kaip jis švelniai, pirštų galiukais ją glosto.
- Ne. Gryžusi nelabai turėjau kokį pasirinkimą. Kaip įmanydama stengiausi atlikti darbus iki termino pabaigos, kol apie tai nesužinojo ar neišgirdo Benjamin. - atsidusau ir ištiesusi kojas, jas uždėjau ant jo, o jis uždėjo ant jų ranką ir švelniai nykščiu trynė mano blauzdas.
- Iki termino? Sugebėjai gauti sutarčių?
- Na, lyg ir. Tiesa sakant, pasirašiau penkerių metų sutartį su Sony. Tai sakau tau, nes dar niekam neišplepėjai apie dainas, todėl manau, kad su tuo tavimi galiu pasitikėti. Kol galioja sutartis, negaliu studijuoti. - jis linktelėjo. Jaučiausi šiek tiek apsvaigusi nuo vyno, tačiau ne pakankamai, kad krėsčiau kvailystes, tačiau ir nesakau, kad nenoriu jo dabar pabučiuoti.
- Taip, na.... manau man jau metas, kol Felix nepakėlė ant kojų visos Sidnėjaus policijos. - abu nusijuokėme ir atsistojome.
- Palydėsiu tave. - jis linktelėjo ir priėjus prie lauko durų, pradėjo autis batus.
- Tiesa sanakt, buvau beveik įsitikinęs, kad išvarysi mane ir pasakysi, kad nenori manęs matyti. - jis pilnai išsitiesė.
- Nebenoriu kariauti. Jei ketinu bendrauti su Felix, mūsų susitikimai taps neišvengiami, todėl darbą palengvinsiu mums abiems. - jis atidarė lauko duris ir peržengė mano namų slenkstį. Priėjau ir pasirėmiau petimi į atvirų durų staktą.
- Man patiko taip leisti laiką su tavimi. - Chan atsistojo priešais mane.
- Man taip pat. - šyptelėjau. Kurį laiką stovėjome ir žiūrėjome vienas į kitą, kol jis galiausiai iš lėto pasilenkė ir mane pabučiavo. Ant jo lūpų vis dar galėjau jausti vyno likučius. Uždėjau savo delną ant jo skruosto ir šiek tiek atsitraukiau, nutraugdama mūsų bučinį. Nykščio pagalvėle, nuo jo lūpų nuvaliau rausvą lūpdažį. Jis šyptelėjo.
- Pasilik. - pasakiau visko gerai neapgalvodama.
- Jei tai yra tai, ko tikrai nori. - jis atsakė ir aš palinksėjau. - Tuomet liksiu.- jis gryžo atgal į vidų. - Ką nori veikti?
- Jei atvirai, tai nieko. Noriu tiesiog eiti miegoti. - nusižiovavau.
- Gerai, tuomet eime miegoti. - jis šyptelėjo ir paėmė mane už rankos. Šūdas. Atrodo, kad jausmai ne tik gryžo, bet jie gryžo su trenksmu ir dar stipresni nei buvo ankščiau. Chan supynė mūsų rankų pirštus ir pajudėjome miegamojo link. Ką aš darau?

Chan POV

- Labas rytas. - pasakiau įeidamas į virtuvę, kur radau Felix su puodeliu rankoje.
- Rytas, tik nelabai žinau ar labas. Ką vakar veikėt? - oho, iškart prie reikalo.
- Nieko. Tiesa pasakius, buvo ganėtinai.... - nuostabu. - ramus vakaras.
- Tikiuosi nepridirbai tiek man tiek sau. - jis primerkė akis tarsi įtarinėdamas.
- Ne. Na....... pažiūrėjome saulėlydį prie laužo, labai daug kalbėjomės, gryžome į jos namus, išgėrėme po taurę vyno, dar šiek tiek pasikalbėjome apie vaikinus ir viskas. Gryžau namo iš ryto. - truktelėjau pečiais.
- Ir??????? - jis užtesė.
- Na gerai, prieš išvažiuodamas ją pabučiavau. Ji man netrenkė, todėl manau, kad tai geras ženklas. - truktelėjau pečiais atimdamas iš jo puodelį ir atsigerdamas. Pfuu, gerai, kad čia arbata.
- Bent jau neprivirei košės. Suptantu, kad kariaujate jūs, bet tai veikia ir mane, žinai. Jūs du artimiausi man žmonės, pabodo stebėti, kaip abu vienas kitą kankinate. Chan...... ko tu nori? - susiraukiau nuo jo žodžių. Ta prasme?
- Ką? - pasimečiau.
- Ko tu nori? Negali atsitraukti nuo Gabriellos, tai jau aišku, bet tu turi Jade. Jūs jau viešai paskelbėt apie savo draugystę, vis dar su ja susitinki. Taip negalima, Chan. Nežinau su kuria, tačiau su viena iš jų tu žaidi. Apsispresk. - jis teisus.
- Žinau, bet manau aš jau apsisprendžiau. - kiek įmanydamas stengsiuosi, kad Gabriella vėl būtų mano. Tik ji priverčia mane jaustis gerai.
- Tikiuosi. - jis papurtė galvą ir išėjo iš virtuvės. Girdėjau kaip suskambo jo telefonas. - Labas! Ne žinoma, kad galime. Šiandien neturiu planų. Puiku!! - jis laimingas, kas reiškia, jog tai Gabriella. - žinau, bet.... - balsas šiek tiek pritilo, nebegalėjau normaliai girdėti apie ką jie kalbasi. Tyliai prisliūkinau prie virtuvės išėjimo, kad girdėčiau geriau. - žinau, Gigi, Bet....... Žinau, susimoviau, bet šis karas tarp judviejų jau ima nervinti. Taip, pasakiau jam, kad praradai vaikelį, tačiau nesakiau, kad jis jo. - palauk ką??? - tiesa pasakius, manau jam nerūpės, maniau jam rūpi tik sužinoti, kodėl išvykai. Žinau, atleisk. Galiu pas tave atvažiuoti. Jis namuose, nenoriu, kad išgirs.. - nebegalėjau daugiau klausytis. Vaikelis, kurį prarado Gabriella, mano?! Jis buvo mano??!! Negaliu tuo patikėti. Lyg viesulas išėjau iš virtuvės ir griebęs batus į vieną, o raktelius į kitą ranką, išėjau iš apartamentų trenkdamas durimis. Negaliu patikėti, kad ji tai nuo manęs nuslėpė. Aš galėjau būti tėčiu? Tikru tėčiu? Negaliu patikėti, kad Felix tai žinojo ir nieko man nesakė. Jis buvo ir mano, jie neturėjo jokios teisės tai nuo manęs slėpti. Viduje kilo uraganas. Ji turės man viską paaiškinti. Nebepakęsiu šių nesamonių.