RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch24. Do you need company?

Mano didžiausias košmaras. Jie čia sėdėjo iki pat kavinės uždarymo. Na tiksliau Chan sėdėjo iki pat kavinės uždarymo, prie savo nešiojamojo kompiuterio. Robert pranešus, kad kavinukė užsidaro, iš jos išėjo net likę trys žmonės, tačiau ne Chan.... tas subingalvis nejuda iš savo vietos. Nekreipiau į jį dėmesio ir pradėjau tvarkytis.
- Aš išeinu, jūs merginos žinot ką daryti. - pasakė Robert ir užsisegęs paltą, susirinko kasos pinigus ir dingo iš kavinukės.
- Neturiu jėgų su juo kariauti. Prašau, liepk jam išeiti. - atsidusau atsisukdama į Janet. Ši linktelėjo ir priėjo prie Chan stalelio. Mačiau, kad jie kalbasi, tačiau negirdėjau apie ką. Sutvarkiusi viską prie kasos ir išvaliusi kavos aparatus, patraukiau stalelių link kai prie manęs pribėgo Janet.
- Atsiprašau, - ji greit cyptelėjo ir nubėgo toliau. Pavarčiau akis vos išvydusi Chan artėjant prie manęs.
- Galime pasikalbėti? - tiesa pasakius, net kompiuterio dėklas ant jo atrodo seksualiai.
- Ne. Kavinė užsidarė. Eik lauk. - suburbėjau šluostydama stalelius.
- Ar tai buvo būtina ar tiesiog norėjai mane pamokyti taip kankindama? - jis tikriausiai kalba apie Jade.
- Nesistengiau nieko padaryti, tik pasakiau, kad vaikinas su kuriuo susitinku, nemiega su ja, o ji tuo pasigirti negali. Tai faktai, Chan. - perėjau prie kito stalelio, o jis niekaip nenustojo sekti iš paskos.
- Na dėl to ką pasakė, Jade.... kad aš jos vaikinas ir panaš.... - nutraukiau jį.
- Chan, man nusispjauti. Kaip ir sakiau, dingus seksualiniai įtampai tarp mūsų, nebeliko nieko, tik bendri santykiai su Felix. Tiesa, nesitikėjau to iš tavęs. Nepažinojau tavęs, koks buvai ankščiau ir tikrai nežinau kokiu tapai po manęs, bet man patikai tik todėl, kad nebuvai eilinis mulkis. Sveikinu, gavai ir šį medalį. - ištiesiau jam savo ranką, kad šis ją paspaustų, tačiau jis griebęs ją, apsuko mane ir mano nugarą prispaudė prie savo krūtinės. - Paleisk mane.
- Net neketinu to daryti. Taigi aš mulkis? Kur dingo "Noriu tavęs" ir "Chan, nesustok"? - jis pašaipiai pakuždėjo man į ausį. Pasimuisčiau, tačiau jis stipresnis už mane. Po to ką teko išgyventi su tėvu, išmokau apsiginti.
- Tau tai patiko, ar ne? - sušvelninau balso toną. - Tau patinka, kai tavo vardas sklinda man iš lūpų? - sumurkiau šiek tiek pasisukdama į jį. Jo glėbys šiek tiek atlaisvėjo.
- Tiesa pasakius, jos gali tarti tik MANO vardą. - jis šiek tiek pasilenkė. Mūsų nosies galiukai beveik lietėsi. Staigiu judesiu čiupau jam už rankos ir ją užlaužiau jam už nugaros, o kojos pagalba, parklubdžiau jį ant kelių.
- Daugiau niekada manęs neliesk, Chan. Girdi mane? Neesu tavo žaisliukas. Skaudu pranešti, bet man tavęs nereikia. Sužinojai ką norėjai, vėl bėgi pas ją. Neeikvosiu savo jėgų ir energijos tau tik tam, kad išsiaiškintum ko tau iš tiesų reikia. - stumtelėjau jo ranką, o pati paėmusi šluostę, gryžau prie įprastų darbų. Ant Chan lūpų žaidė maža šypsenėlė, kol jis bandė panaikinti skausmą iš savo peties.
- Žinau ko noriu, Gabriella. Tikrasis klausimas, ar žinai tu? - jis švelniai nusijuokė ir išėjo iš kavinukės. Lengviau atsikvėpiau. Atrodo užmiršau kaip kvėpuoti.
..............
Penkios dienos prabėgo greitai. Vaikinai buvo laimingi mane matydami. Atrodo jiems sekasi tikrai puikiai. Felix kelis kartus buvo užsukęs, kalbėjomės prie vyno taurės, o Chan..... Mūsų santykiai keisti ir na... keisti. Jis elgiasi tarsi būtume draugai ir jis norėtų būti daugiau nei tai. Kai man šalta, jis pirmasisi pasiūlo savo paltą, jei praalgstu, jis gamina arba užsako maistą, jei esame suplanavę kažką su Felix, bet aš turiu uždaryti kavinę, Chan atvažiuoja mane paiimti. Atrodo lyg būtume Korėjoje ir tai labai keista. Vis dar jaučiu įtampą tarp mūsu, tačiau tai ne tik seksualinė įtampa. Man šilta kai jis šalia. Jo nemačiau jau geras dvi dienas ir man tikrai įdomu ar jam viskas gerai, tačiau išdidumas neleidžia paklausti. Na nesvarbu. Šiandien man laisvadienis. Turiu sugalvoti, ką norėčiau veikti. Šiandien ganėtinai šilta diena. Galbūt nuvažiuoti prie jūros? Ji visuomet mane ramino. Man patinka jūra. Taip. Važiuosiu, bet pirmiausia - vonios terapija sau.
Buvau pasiruošusi. Susirinkau man reikiamus daigtus ir internetu nusipirkau leidimą laužui. O kas? Tikiu, kad bus šalta, o toks laiko praleidimas man iš tiesų labai patinka. Parašiau Felix žinutę, galbūt šis norėtų prisijungti, tačiau jis atrašė, kad šiandien iki vėlumos bus fotosesijoje, todėl negali vykti kartu. Šaunu, pabūsiu viena. Iš tiesų pasiilgau vienatvės, turiu daug laiko viską apgalvoti ir galiu skirti laiko tik sau. Susipakavusi mantą, išėjau. Sudėjau visus daigtus į automobilį ir išvažiavau. Kelionė šiek tiek ilgoka, bet aš turiu nenugalimą ginklą, nuobodžiavimo naikinimui. Tai radijas. Pasijungiau mėgstamiausią radijo stotį ir pradėjau dainuoti. Nespėjau susivokti, kai jau stačiau automobilį, paplūdymio automobilių stovėjimo aikštelėje. Susirinkusi visus daigtus, patraukiau ieškoti tobulos vietos įsikurti. Ją radau ant nedidelio kalnelio. Čia jau buvo įrenkta laužavietė, todėl ji tiko tobulai. Su savimi pasiėmiau zefyriukų, dujų balionėlį ir indelį, vandeniui šildyti. O kas? Kakava, zefyrai ir sausainiai. Argi ne tobula? Užsikūriau laužą ir iš savo milžiniškos tašės išsitraukiau pūkuotą adialiuką. Tobula. Tiesiog tobula. Prieš akis banguoja jūra, rusena laužas, rankose puodelis karštos kakavos, o virš galvos greitai visas dangus bus nusėtas blizgučiais. Ko daugiau galima prašyti? Iš kuprinės išsitraukiau knygą. Na ir kas, kad apšvietimas prastas, jei sugebu įžiūrėti raides, tuomet skaityti galima. Po maždaug valandos suskambo mano telefonas. Kažkas būtinai turi viską sugadinti. Susiraukiau dar labiau kai pamačiau, kad skambina Chan. Ko jam reikia?
- Taip, Chan. Ar viskas gerai? Aš šiek tiek užsiėmusi. - atsidusau.
- Ar draugijos nereikia? - išgirdau už nugaros tarkančius maišelius ir atsisukusi pamačiau Chan, kuris rankose laikė du maišelius, spėju, guminukų ir Joe užkandinės maisto maišelį. Širdis džiaugėsi, tačiau jam tai tikrai neparodysiu.
- Tiesa pasakius, puikiai leidau laiką viena. Bet už tinkamą užmokestį, leisiu tau prisijungti. - silpnai šyptelėjau. Chan plačiai nusišypsojo.
- Sutarta, - jis nusijuokė ir mestelėjo man guminukus, kurie panašūs į sliekus, tuomet priėjęs atisėdo ant pledo šalia manęs. Užmečiau savo adialiuką jam ant pečių, o šis atsisukęs šyptelėjo. Nusimato įdomus vakaras.