RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch22. That day i lost my baby.

Gigi POV.

- Prašau. Papasakok man. Kodėl mane palikai? - jo balsas girgždantis, nepasitikintis.
- Chan. Tau užteks žinoti, kad taip turėjo nutikti. - atsidusau ir pakilau nuo jo krūtinės. Išlipau iš lovos ir nuo miegamojo durų nusikabinau chalatą.
- Tuomet papasakok apie nuotraukas. - jis atsisėdo ant lovos krašto ir čiupęs savo trumpikes, jas užsivilko. Galėčiau prie to priprasti.
- Nenoriu apie tai kalbėti. - užsirišau chalatą ir įsispyriau į prie lovos buvusias tapkes.
- Gabriella.... manau nusipelniau bet kažkokio paaiškinimo. Kai Felix man papasakojo apie vaikelį aš.... - jis užsivilko džinsus ir užsisegė diržą. Sustingau. Jis jam papasakojo? Negaliu patikėti.
- Vaikelį? Felix tau papasakojo apie vaikelį?! - mano balso tonas skambėjo išsigandusiai. Šūdas. Negaliu to kontroliuoti.
- Taip. Užjaučiu Gabriella. Tai...... tau turėjo būti labai sunku. - jo reakcija keista, kas leidžia man suprasti, kad jis nežino, jog vaikelis buvo jo.
- Taip na..... nieko nepakeisi. - atidariau miegamojo duris ir pajudėjau virtuvės link. Mūsų nuotykiai išvargino. Noriu užkasti.
- Tik stengiuosi suprasti. Kada spėjai pastoti? - jis atsekė mane vis dar sakstydamas savo marškinių sagas.
- Gryžusi į Australiją. Turėjau vaikiną. - melavau.
- Gerai.... Gerai. Nemaniau, kad taip greitai mane pamirši. - jis pasitvarkė plaukus. Jis atrodė liūdnas, kas skaudino širdį labiau nei tūkstančiai strėlių. Taip bus geriau, Gigi, taip bus geriau.
- Taip na, kaip manai, kodėl išvažiavau? Viskas nuėjo per toli, pradėjai jausti man jausmus, turėjau dingti. Pagalvojau, jei galvosi, kad tave myliu, tau bus lengviau. - iš šaldytuvo išsitraukiau dvi riekes baltos duonos ir įdėjau jas į skrudintuvę.
- Meluoji man. Turėtum žinoti, kad man nepatinka kai man meluoja. - jis prisėdo prie stalo, o aš sumušau du kiaušinius į keptuvę.
- Manyk kaip nori, Chan. Vietoj tavęs, geriau galvočiau kaip pasiaiškinti savo merginai dėl žymių ant nugaros ir kaklo. - užbarsčiau prieskonių ant kiaušinių ir užkaičiau arbatinį. - valgysi?
- Žinoma. - Chan perbraukė ranka per plaukus ir parėmė veidą į ranką, kurios alkūnė ilsėjosi ant stalo.
- Nežinau ko nori iš manęs. Pasakiau tau viską. - apverčiau kiaušinius keptuvėje.
- Prašau man nemeluoti. Kodėl turi tas nuotraukas, Gabriella? - pavargau meluoti. Pavargau visus saugoti ir būti blogiete.
- Jas padarė mano tėvas. - pasidaviau.
- Tavo tėvas? Todėl išvažiavai? - jis atsistojo. Krūptelėjau išovus skrebučiams. Iš spintelės išsitraukiau dvi lėkštes.
- Taip. Jis grasino perduoti jas žiniasklaidai jei negryšiu. Todėl išvažiavau. Gryžus mūsų nuotraukas jis pasiliko, o man atidavė Felix ir Hyunjin. Iškart jas suplėšiau, kad jis nebegalėtų jų panaudoti, tik po to pagalvojau, kad jis tikriausiai turi kopijas. - kalbėjau lyg tai būtų paprastas dalykas.
- Kodėl nieko nesakei? Kodėl leidai tikėti, kad tau nerūpėjo? Leidai tavęs nekesti. Tuos randus padarė jis? - jis priėjo prie manęs ir paėmė mano ranką ant kurios riešo matėsi randas.
- Taip, jis jį sulaužė radęs teigiamą nėštumo testą šiukšledėžėje. Šis taip pat iš tos nakties. Tuomet praradau vaikelį. - atidengiau jam parodyti savo raktikaulį.
- Dieve Gabriella..... Kodėl nieko nesakei? Aš būčiau tave apsaugojęs. Būtume kartu viską išsprendę. - jis patrynė mano pečius. Atsitraukiau ir iš keptuvės ant skrebučių uždėjau kiaušinius.
- Būtent todėl ir nesakiau. Tu būtum leidęs jam viską paviešinti. Felix taip pat. Būtumėt praradę viską, dėl ko taip sunkiai dirbote. Negalėjau būti to priežastimi. - atsidusau ir ant stalo padėjau lėkštes. Iš spintelės ištraukiau du puodelius, į juos įdėjau erškėtrožės žiedų. Kaip tik tuo metu spraktelėjo arbatinis, leisdamas suprasti, kad vanduo jau užvirė. Pripildžiau puodelius karšto vandens.
- Mes būtume radę sprendimą, visada randame. - jis paėmė puodelius ir padėjo juos ant stalo.
- Ne šį kartą. - atsisėdau prie stalo.
- Kodėl nenorėjai man nieko sakyti? - jo akys išdavė, kad jis jaučiasi kaltas.
- Kad nematyčiau to žvilgnio tavo akyse. Nesigriaušk, tai mano pasirinkimas. - amatsikandau skrebučio su kiaušiniu. Chan padarė tą patį.
- Jei tik būčiau žinojęs, aš... - nutraukiau jį pastumdama lėkštę tolyn.
- Tu ką? Būtum metęs viską? Būtum palikęs vaikinus? Tu ką, Chan? - susierzinau.
- Būčiau pasistengęs labiau.- jis pasakė tyliai.
- Taip, na kartais negali nieko pakeisti. Valgyk, atšals. - pasakiau atsigerdama arbatos.
- Kas vaikelio tėvas? - užspringau kasniu burnoje.
- Tai nėra svarbu. - papurčiau galvą.
- Ar jis žinojo? - jo smalsumas mane žudo.
- Ne. Iki šiol nežino. Taip geriau. Nesirūpink. Kaip ir minėjau, rūpinkis savo mergina, ne manimi. - baigiau gerti arbatą.
- Ji man ne mergina. Mes tiesiog.... leidžiam laiką kartu. - jis atsiduso ir baigė savo maistą.
- Tikiuosi ji tą žino. - prunkštelėjau, surinkdama nešvarius indus ir nunešdama juos į kriauklę. Atraitojau chalato rankoves ir pradėjau juos plauti.
- Ar tai tas pats vaikinas su kuriuo esi dabar? - vėl jis pradeda.
- Ne, Chan, tai ne jis. Gal jau baigsi? Pili druską ant, jau ir taip atviros, žaizdos. Kodėl išviso tau tai įdomu? - baigusi plauti indus atsisukau į jį, rankas šluostydama į rankšluostį.
- Todėl, nes pasakiau daug šlykščių dalykų tau ir apie tave, nežinodamas tiesos. Norėčiau dėl to atsiprašyti. Tau išvažiavus, gryžo ir mano pykčio valdymo problemos. - jis atsistojo ir priėjo prie manęs ir uždėjo savo rankas man ant liemens.
- Gerai, tau atleista. Tik todėl, kad permiegojom, nereiškia, kad tapome sutuoktinių pora, Chan. Niekas nesikeičia. Dabar kai nebėra seksualinės įtampos tarp mūsų, galėsime gyventi kaip gyvenome prieš susitinkant ir vėl. - pasakiau žiūrėdama jam į akis.
- Matau, kad vis dar slepi kažką nuo manęs, Gabriella, tačiau vertinu tavo atvirumą. Puikiai žinau, kad tai ne tik seksualinė įtampa. Net dabar galiu jausti tavo greitą širdies plakimą ir esu įsitikinęs, kad tai dėl manęs. - jis pašaipiai šyptelėjo.
- Klysti. Tai palengvėjimas, nes dabar viską žinai. Laikas gyventi toliau, o tu vis dar stovi toje pačioje vietoje. Nebūsiu tavo inkaras. Išsirink ką nors kitą. - švelniai stumtelėjau jį ir išėjusi iš virtuvės, gryžau į miegamąjį. Jau pirma valanda nakties, laikas pasiruošti miegui.
- Patinka tau ar ne, bet tu esi mano. Buvai nuo pat įžengimo į bendruosius grupės namus. Laikui bėgant pati suprasi, o aš lauksiu. - jis man mirktelėjo ir pradėjo nusirenginėti.
- Ką tu darai? - sustojau prie vonios durų su drabužiais ir reikmenimis rankose.
- Ruošiuosi eiti miegoti, kaip tau atrodo? - jis išskietė rankas lyg kažką rodydamas ir nusimetė marškinius. Hmmmm, jis laiko veltui neleido.
- Tu čia neliksi. - atidariau vonios duris ir susidėjau daigtus ant skalbinių dėžės.
- Na jau vėlu, nejau leisi man važiuoti į visai kitą miesto galą tik dėl savo principų? - jis pasirėmė į vonios durų staktą.
- Sugebėjai atvažiuoti, manau rasi kelią ir gryšti. - pažiūrėjau į jį pro vonios veidrodį.
- Noriu, kad pagalvotum. Nekreipk dėmesio į savo užsispyrimą ir principus. Gerai pagalvok ar tikrai nori, kad išeičiau? - jis pakėlė antakius į viršų. Nenoriu. Pasilik. Man reikia tavęs šalia savęs. Jei tik tai reikš, kad jis šiandien negryš pas Jade.
- Gerai. Bet miegosi ant sofos. - vos tvardžiau savo šypseną. Nusimečiau chalatą priešais jį. Kas? Neturiu nieko, ko iki šiol jis nebūtų matęs. Priėjau prie dušo kabinos ir ją atidariusi, įžengiau į vidų.
- Mažute, tau neprilygtų niekas. - jis godžiai rijo mane akimis. Pasijaučiau nejaukiai. Jaučiausi šlykščiai dėl savo randų, tačiau neatrodė, jog jam tai labai rūpėtų. Uždariau dušo duris, Chan man mirktelėjo ir gryžo į miegamąjį, uždarydamas vonios duris ir duodamas man privatumo. Aš ir vėl skestu jame.