RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch19. It's better for him to hate me than himself.

Gigi POV.

Baigiau plauti kavinės grindis. Šiaip tai turėtume padaryti su Jade, tačiau Chan ją išsivežė prieš geras 15 minučių. Janet ligoninėje su mama, todėl pasilikau, kad uždaryčiau kavinę. Tai nesunku, tačiau turiu apsisukti greitai. Suskambėjo durų varpeliai.
- Uždaryta, sugryškite rytoj. - garsiai pasakiau toliau plaudama grindis.
- Jei gryšiu rytoj, nebegalėsiu tau padėti. - išgirdusi Felix balsą, pagaliau pakėliau galvą.
- Nesivargink. Beveik baigiau. Kodėl tu čia? - pasmalsavau įmesdama purviną grindų šluostę į lygiai tokį patį purviną vandens kibirą.
- Na, kai kalbėjomės telefonu šiandien, sakei, kad į darbą atėjai pėščiomis, todėl pagalvojau, kad į Joe užkandinę galime vykti kartu. Žinoma jei tu nieko prieš. - jis paėmė iš mano rankų kibirą ir nunešė jį į valytojo sandėliuką. Pradėjau nukelinėti kėdes nuo stalelių, o jis pradėjo daryti tą patį prie likusių stalelių.
- Ne, žinoma ne. Iš tiesų šiek tiek jaudinuosi, niekas toks artimas man dar nebuvo atvykęs manęs pasiklausyti. Na tiesa pasakius, be tavęs daugiau nieko neturiu, todėl niekas ir neatvyko. - paskutinę dalį pasakiau tyliau, tačiau manau jis išgirdo.
- Viskas gerai, Gigi. Myliu tave ir man didelė garbė, kad mane pakvietei. Tiesa yra vienas toks dalykėlis.... - jis nutęsė, o aš jau nujaučiu kokia ta problema.
- Tu papasakojai Chan ir jis užsimanė važiuoti? - pavarčiau akis.
- Ne tik. Jis ir ta kita mergina. - jis pasikrapštė pakaušį.
- Ir jis nori atsivešti Jade? Tu tikriausiai juokauji. Nenoriu jo matyti Felix. Jis mulkis. Nežinau, kas jam atsitiko, tikriausiai esu kalta dėl to, bet nenoriu, kad jis kaltintų save dėl dalykų, dėl kurių negalėjo nieko padaryti. Jau geriau tegul jis nekenčia manęs, nei savęs. - nuleidau galvą. Felix priėjo prie manęs ir stipriai suspaudė apkabindamas.
- Na, bet jis nusipelnė žinoti tiesą. Galbūt po to viskas pasikeistų? Neversiu tavęs. Nuspresi papasakoti ar ne, aš būsiu šalia jei manęs reikės. O kaip tas vaikinas? Chan pasakojo, kad esi rimtai nusiteikusi. Ar man reikės su juo pasikalbėti? - nusijuokiau. Jis vis dar mane saugo.
- Taip, na nevisai. Jaučiuosi šiek tiek blogai dėl to, bet stengiuosi suteikti jam šansą. Neketinu vaikytis Chan, kai jis ir taip yra laimingas su Jade. Atsibodo būti vienai. Prisipažinsiu, jausmai gryžta su kaupu, viskas kartojasi, bet ir turi baigtis. Nebegalime lakstyti pirmyn ir atgal. Arba esame kartu arba kuriame gyvrnimus atskirai. - atsidusau ir atsitraukiau.
- Tu teisi ir nenoriu tavęs gazdinti, bet mes jau turėtume važiuoti. - jis patikrino laikrodį ant riešo. Ohh, taip, visai pamiršau.
- Tu teisus. Tuoj gryšiu ir galėsime važiuoti. - mirktelėjau jam, o jis nusijuokė. Manęs laukia nemenkas išbandymas su juo sėdinčiu ten, apvijusį savo rankas aplink jos liemenį, kai iš tiesų, ten turėčiau būti aš. Tos rankos turėtų laikyti mane. Žinau, kad čia kalba mano pavydas, žinau, kad neturėčiau jo jausti, bet jaučiu. Kiekvieną kart pamačius juos kartu, noris perlaužti jos stuburą per puse. Žinau, tai žiauru, gerai jog mintys tik mano galvoje. Nusirengus aprangą, gryžau pas Felix ir kartu išėjome iš kavinės. Automobilyje kurį laiko vyravo tyla, tačiau ji nebuvo nejauki. Ji buvo maloni. Gera žinoti, kad prie jo, galiu neapsimesti, nes jis mane pažysta geriau, nei aš pažystu save.
- Taigi, tai bus koncertas ar??? - jis užtesė.
- Ne ne. Dieve ne. Dažniausiai padainuoju dvi, rečiau tris dainas, kurias išsirenka pati auditorija ir tiek. Tai nėra labai didelis dalykas. - šiek tiek pasimuisčiau. Aš tikrai jaudinuosi. Darau tai nebe pirmą kartą, tačiau dabar ten bus Felix. Tai turėtų mane raminti, tačiau tai tik priverčia mane nervintis ir bijoti susimauti. Atvykus į užkandinę, prie durų jau stovėjo Joe.
- Labas, visi tavęs laukia. Kas kart vis pritrauki daugiau žmonių. O tavo vaikino bus paprašyta atiduoti telefoną. Nieko asmeniško, vaiki, to reikalauja ji. - jis ištiesė ranką, Felix net nedvėjodamas atidavė jam savo telefoną.
- Jis ne mano vaikinas, Joe. Čia Felix. - susijuokiau.
- Na jei jis Felix, tai nereiškia, kad ne tavo vaikinas. Taigi Felix, susirask kur prisėsti, o aš nusivesiu Gabriellą ją paruošti. Jauskis kaip namie. Gabriellos draugai, mano draugai. - jis paspaudė Felix ranką ir pasileido galinio įėjimo link. Sekiau iš paskos. Nieko ruoštis nereikia, tiesiog turime patikrinti mikrofoną ir tiek. Išsiaiškinus, kad viskas veikia puikiai, prisisegiau siūstuvą prie džinsų ir patraukiau link muzikos automato. Mane pamatę žmonės pradėjo švilpti.
- Leon, baik. Nekurstyk žmonių dar labiau. Laikas išsirinkti. - pradėjau juoktis ir kartu su manimi, per užeigą pasklido juokas. Mano šypsena dingo, kai prie durų pastebėjau Chan ir Jade, kuri bėje kovojo su Joe dėl savo telefono, tuomet atsisuko į Chan, kuris tiesiog pavartė akis. Negalėjau nesusijuokti kai Jade truktelėjo Chan ranką išėjimo lauk, tačiau jam kažką pasakius, ji piktai nusisuko ir paliko užkandinę vieną. Chan apsižvalgė ir pamatęs Felix, patraukė jo link. Užkandinėje nebuvo daug žmonių, tačiau tikrai daugiau, nei prisimenu praeitą sykį. Minia pradėjo šaukti dainų pavadinimus, kuriuos jie jau yra girdėję. Ant Felix veido švietė šelmiška šypsena. Nedrysk daryti nesamonių. Galiausiai apsisprendę, visi pradėjo šaukti "Broken". Neeeeeeeeee. Kodėl šiandien. Nuleidau galvą žemyn. Joe atnešė ir padėjo man kėdę. Šią dainą parašiau labai labai labai seniai. Parašiau ją Felix po Greg mirties. Tikiuosi, kad jis nesupras. Pasigirdus muzikai atsisėdau, o užkandinė paskendo tyloje.