RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch18. Can i bring Chan with me?

Felix POV

Sėdėjau namuose prie savo nešiojamojo kompiuterio kai išgirdau stipriai užsitrenkiant lauko duris. Netrukus pasirodė ir Chan, kuris vaikščiojo pirmyn ir atgal per virtuvę, lyg manęs net nepastebėdamas.
- Tau viskas gerai? - kilstelėjau antakius. Tik tada jo akys pakilo į mane. Jis atrodė nervingas, galbūt šiek tiek nusivylęs ir sutrikęs.
- Ne. Žinai, nueinu pas Gabriellą, viskas gerai, laukiu kol atsidarys durys, o kai tai pagaliau įvyksta, ji nenori manęs įsileisti. - prunkštelėjau.
- Ir tai tave stebina? Kad ji tavęs neįsileido? - pradėjau juoktis.
- Jei leistum pabaigti, gal ir papasakočiau. - sarkastiškai nusivaipė, o aš pavarčiau akis. - Taigi. Ji nenori manęs įsileisti. Tikriausiai nori klausti kodėl, o gi todėl, kad ji pasirodo ne viena. - mano galva staigiai pakilo į jį.
- Ta prasme ne viena? Ji man sakė, kad vaikino ji neturi. - susiraukiau.
- Tai ir neturi. Jos žodžiais ji tikisi, kad jis bus jos "plius vienas gyvenime" - jis vaipydamasis parodė kabutes.
- Ji man nieko apie tai nepasakojo. - atsidusau.
- Tai žinoma. Negana to, kad vienas kitą atsisveikindami aplaižė, tai dar sugebėjom ir susirieti. - na va ir vėl prasideda.
- O tu tikrai nežinojai, kad ji su kažkuo turi susitikti ir dėl to ten nuvažiavai? - pavarčiau akis. Chan tiesiog žiūrėjo į mane.
- Kad ir žinojau, nu ir kas? - jis sukryžiavo rankas ties krūtine. Papurčiau galvą.
- Taigi, nuėjai ten, kai ji buvo pasimatyme, pasikalbėti dėl to ką tau papasakojau, tačiau ne tik to nepadarei, bet ir pradėjai rodyti vaikiškus kaprizus dėl jos asmeninio gyvenimo, kuriam tu net nepriklausai, tuomet sugebėjai sukelti kivirčą su ja? - trenkiau delnu sau į kaktą.
- Ne, naa... taip. Turiu omenyje... viskas susipain... mes pasibučiavom. - galiausiai supanikavęs iškėlė rankas į orą tarsi pasiduodamas ir apsisukęs pajudėjo, manau, miegamojo link.
- Jūs ką??!?!? - surikau jam padėdamas kompiuterį šalimais ir atsistojęs pradėjau sekti jam iš paskos.
- Du kart. - jis pridėjo atsidusdamas ir atremdamas nugarą į kolidoriaus sieną. Jis lėtai nuslydo ja žemyn ir atsisėdo ant žemės. Jo kojos sulenktos ir praskiestos, o rankos padėtos ant kelių. Jis nuleido galvą žemyn.
- Du kart? Jūs kažkokie nenormalūs. - atsisėdau šalia jo.
- Žinau. Nieko nesuprantu. Viskas kažkodėl vyksta ne taip kaip noriu. Pirmą kart pasibučiavome, kai skambinai man, nes ji buvo padauginusi. Šiandien vėl. Ji man trenkė. - jis sukikeno, o aš išpūčiau akis.
- Ji tau trenkė? Ką tu padarei? Netikiu, kad jai susisuko protelis. - prunkštelėjau.
- Ne. Tiesa pasakius, pasakiau tai ko iš tiesų negalvoju. Nežinau, tiesiog labai supykau ir.. ji man trenkė, o aš ją pabučiavau. - jis rankomis pradėjo trinti plaukus.
- Nusiramink. Nesuprantu tik to, ką tu veiki su Gabriella? Kur dingo ta kita mergina? - susiraukiau negalėdamas suprasti. Chan ne toks kuris apgautinėtų.
- Jei atvirai, tai Jade yra labiau kaip priemonė suerzinti Gabriellą. - jis rimtai?
- Kiek tau? Dvylika? Kodėl naudojiesi ta kita mergina? Nesakau, kad ji to nenusipelnė, bet vis vien. - pasislinkau prie kitos sienos, kad būčiau priešais jį.
- Nes Gabriella negali jos pakęsti, be to noriu ją pamokyti.- jis truktelėjo pečiais.
- Pamokyti ko tiksliai? - tai beviltiška. Jo ir Gabriellos karas yra beviltiškas.
- Pirma - turtas, nereiškia laimės. Antra - ji nėra gražiausia moteris planetoje. Trečia - už tai kaip ji kalba su Gabrielllll... jo gerai, man šakės. - jis panardino galvą sau tarp kelių.
- Jūs abu kvaili. Galiausiai būsit ir vėl kartu, tačiau kas vyksta dabar, yra tiesiog žaidimas vienam su kitu. Maniau jau užaugom, o žaidžiame tuos pačius žaidimus. - aš atsistojau ir nusivaliau įsivaizduojamą purvą nuo užpakalio.
- Nebenoriu, Felix. Noriu jos, bet nebenoriu likti ten kur buvau. - jis pakėlė galvą į mane.
- Na ji nebeturi nuo ko bėgti. - pasakiau nepagalvojęs. Šūdas.
- Ta prasme? Nuo ko ji bėgo? - Chan paskubomis atsistojo.
- Ne tai turėjau omenyje, tiesiog jos tėvas kalėjime, nebegalės jai pakenkti ir jai nebereikia bijoti. - bandžiau išsisukti.
- Aha. Iš akių matau, kad man sakai ne viską. - jis uždėjo ranką man ant peties.
- Jei ji norės, papasakos pati, nesistengiu veltis į judviejų intrigas. Patys spreskit savo reikalus. - pavarčiau akis. Suskambo mano telefonas. Paskubomis ištraukiau jį iš kišenės ir šyptelėjau pamatęs adresatą. Girdėjau, kad Chan seka man iš paskos.
- Sveika, Gigi. Visada malonu tave girdėti. - atsiliepdamas atsisukau į Chan, o šis signalizavo man, kad duočiau jam telefoną.
- Labas, Felix. Daug galvojau ir nusprendžiau tave pakviesti. - ji skambėjo nervingai. Sumikčiojau Chan "neužknisk" kai šis bandė atimti telefoną man iš rankų.
- Pakviesti kur? - Chan įsitempė ir atrodė, kad labai idėmiai klausosi.
- Na rytoj turėčiau dainuoti ir pagalvojau, galbūt tu norėtum atvykti? - kurį laiką tylėjau. Šiek tiek pasimečiau. Ji dainuoja? Ji net prie manęs nedainuodavo, nes jai buvo nejauku.
- Palauk. Tu? Dainuoji? Žinoma, kad atvažiuosiu, tik pasakyk kur. - vis dar jaučiausi sutrikęs.
- Atsimeni Lady Gazell barą į kurį mūsų niekada niekas neįleisdavo? - na jau. Mes ten bandėme įeiti tik du kartus. Nei vienas nepasisekė, bet mes bandėme.
- Taip. Tik nesakyk, kad jame. - atsidusau.
- Ne. Na taip. Turiu omenyje jį uždarė maždaug tuo metu kai uždarė mano tėtį. Dabar ten yra Joe užkandinė. Retkarčiais ten padainuoju. Mane ten pažysta, tačiau iškart pranešu, kad kol dainuosiu, bus paimtas tavo telefonas. Tai buvo viena iš mano sąlygų. - kodėl ji taip nervinasi, juk tai aš.
- Viskas gerai, suprantu ir taip, aš būtinai atvyksiu. Ar galiu pasiimti Chan? - privalėjau paklausti ir pajungiau garsiakalbį, kad Chan galėtų girdėti.
- Ką? Ne. Ko jam ten? Tegul sėdi pas savo Jade ir nesimaišo man po kojom. Ateisi su juo, išspirsiu lauk abu. Supratai? - ji pasakė labai griežtai.
- Gerai, mama, nepyk. - pajuokavau.
- Lauksiu. Iki ryt, Felix. - ji atsiduso.
- Iki, Gigi. - pasakiau ir baigiau skambutį.
- Aš vistiek atvažiuosiu. - jis sukryžiavo rankas ties krūtine.
- Nebandyk. Net nežinai kur. Neketinu su ja pyktis dėl tavo bukos galvos. - suburbėjau.
- Privalau važiuoti. - jis atsiduso ir nusižiovavo.
- Eik miegot tu, privalume. Dabar aš jaučiuos lyg auginčiau du vaikus. Negaliu patikėti, kada tapau tavimi? Melodramos. - atsidusau ir patraukiau miegamojo link.