RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch17. Get out.

Gigi POV

- Chan, tai nėra tavo reikalas, bet jei labai nori žinoti... Statuso dar neturime, tačiau tikiuosi jis taps mano plius vienas. Atsibodo prabusti vienai. - pasakiau pasimuistydama ant sofos. Mančiau kaip stipriai susispaudė jo žandikaulis.
- Tu jį myli? - jam to paklausus vos nepaspringau oru.
- Tai ne tavo reikalas. Nesikišk. - pavarčiau akis.
- Tu tikriausiai manęs negirdėjai, tad pakartosiu. Ar tu jį myli? - kas jis mano esantis, kad galėtų kištis į mano gyvenimą?
- Aš taip pat pakartosiu. Tai ne tavo sumautas reikalas. Rūpinkis savo santykiais. Manieji be tavęs išsivers kuo puikiausiai. - atsistojau ir patraukiau į virtuvę. Chan sekė man iš paskos.
- Gerai. Perfrazuoju. Ar jau miegojai su juo? - jo atkaklumas peržiangia visas ribas. Chan stovėjo sukryžiuotomis rankomis, pasirėmęs į virtuvės durų staktą ir žiūrėjo į mane, susierzinimo ir pykčio kupinu žvilgsniu.
- Kartoju paskutinį kartą. Ne. Tavo. Sumautas. Reikalas. Sakyk ko čia atėjai arba neždinkis lauk. - pasakiau pikčiau nei to norėjau, tačiau man neberūpi. Jis neturi jokios teisės kištis į mano asmeninį gyvenimą. Jis išsitiesė ir grėsmingai priartėjo prie manęs. Šiek tiek išsigandau ir susigūžiau, tačiau atsipeikėjusi, atsistojau priešais jį ryžtingai. Jis susiraukė ir atsitraukė nuo manęs per žingsnį.
- Tu manęs bijai? - jis atrodė sutrikęs ir šiek tiek pasimetęs.
- Tavęs? Niekada. - atsakiau ir iš spintelės išsitraukusi stiklinę, pripildžiau ją vandeniu. Tai tiesa. Bijojau ne jo. Jam priėjus prie manęs pasijaučiau silpna ir pažeidžiama, tačiau to daugiau nebebus. Niekada.
- Niekada negalėčiau tavęs nuskriausti. Neturėtum manęs bijoti. - jis pakratė galvą ir atsitraukė dar vienu žingsniu. Atsidusau.
- Neketinu apie tai diskutuoti. - atrėžiau ir išgėriau stiklinėje buvusį vandenį.
- Gerai, tuomet pasikalbėkime apie šitai. - jis atrėžė piktai ir iš kišenės išsitraukė voką, jį numetė ant spintelės priešais mane. Manyje pakilo pyktis. Ne šiaip sau pyktis. Aš įniršau.
- Ar tu knisaisi po mano daigtus?! - mano balso tonas pakilo. Čiupau laišką ir paskubomis jį atidariau. Jame tebebuvo nuotraukos, tačiau Felix nuotraukos buvo suklijuotos.
- Tai nesvarbu. Norėčiau sužinoti, kodėl jas turi ir iš kur jos atsirado. - jo balso tonas taip pat pakilo.
- Tai ne tavo suknistas reikalas. Neturi jokios teisės knistis po mano daigtus. Dink lauk. Išeik. Nenoriu tavęs matyti. Nedrįsk daugiau prie manęs artintis. - pradėjau ant jo šaukti. Dar niekada nebuvau tokia pikta. Net tada, kai jis perskaitė mano užrašų knygelę.
- Tai tapo mano reikalu, kai juose atsiradau aš. Atsirado Felix. Ką ketinai su jomis daryti? Parduoti? - jis pasišaipė. Negaliu tuo patikėti. Priėjau prie jo ir pažiūrėjau tiesiai jam į akis.
- Tu nieko nežinai. Manai galėčiau jums pakenkti? Šaunu, tuomet nebeturime apie ką diskutuoti. Dink iš mano namų, Chan, ir daugiau nebegryšk. - išspjoviau žodžius. Jis giliai kvėpavo, o jo žvilgsnis tiesiog degė pykčiu. Norėjau praeiti pro jį, tačiau jis čiupo man už parankės ir agresyviai atsuko mane į save.
- Tuomet kodėl jos čia? Kodėl jas turi? Kodėl tos sumautos nuotraukos yra tavo rankose? Nenorėjau tikėti, kad gali šitaip parsiduoti. - jis sarkastiškai nusijuokė.
- Kas tau pasidarė? Negaliu patikėti, kad kažkada tave mylėjau ir bandžiau apsau.... - greit užsičiaupiau. Šūdas.
- Apsaugoti? Nuo ko? Nuo savęs? Visą laiką apsimetei ta miela mergina ir visiems rodei skirtingus savo veidus. Niekada nebūčiau atspėjęs. Tavo vaidyba tikrai pagirtina, atsižvelgiant į tai, kad net Felix negalėjo pasakyti, kad tu esi tik naudos ir pinigų siekian.....- neleidau jam pabaigti. Trenkiau jam. Nebegalėjau susivaldyti. Nedėkingas mažas šūdžius. Taip, tai mano kaltė, kad jis nieko nežino, tačiau visada su juo buvau savimi. Neapsimetinėjau niekuo kitu. Jo veidas pasisuko į šoną ir jis stipriai sukando žandikaulį. Chan lėtai atsisuko ir pažiūrėjęs man į akis, čiupo mano kaklą ir prisitraukęs sujungė mūsu lūpas. Šūdas. To nesitikėjau, tačiau negaliu jam neatsakyti. Jis ir aš tobula kombinacija. Jam apsivijus mano liemenį, šiek tiek šoktelėjau ir apsivijau jį kojomis, o mano rankos apkabino jo kaklą ir pirštai įsivėlė į jo plaukus. Jis įėjo į virtuvę ir pasodino mane ant virtuvinės spintelės. Jo rankos pakilo ant mano šlaunies ir ją spustelėjo, o jo bučiniai nukeliavo mano kaklu. Išleidau tylią dejonę jam dar labiau prisipaudus prie manęs. Chan gryžo prie mano lūpų, o aš šiek tiek peštelėjau jo plaukus. Viskas baigėsi suskambus jo telefonui. Abu giliai kvėpavome. Chan atsitraukė ir pažiūrėjęs į mane išsitraukė telefoną. Jo veidas ištyso pamačius skambučio kaltininką ekrane. Dar kartą pažvelgęs į mane jis spustelėjo telefono ekraną ir pridėjęs jį prie ausies, išėjo iš virtuvės.
- Labas. Šiuo metu esu šiek tiek užsiėmęs, galbūt galėtumėme apie tai pasikalbėti kitą kartą? Nežinau, manau šiandien to padaryti nepavyks. Jade nepradėk, susitiksime rytoj ir viską aptarsime. Taip aš taip pat tavęs pasiilgau. Žinoma. Turiu eiti, Jade. Žinau. Gerai, pasistengsiu. Viskas, turiu baigti, iki. - na žinoma. Jis juk turi merginą.
Šūdas. Susimoviau. Pasijaučiau tikrai šlykščiai. Ne dėl to, kad šlykštėčiausi Chan, bet tuo, kad norėjau daugiau, nors jis ir užimtas. Nulipau nuo virtuvės spintelės. Vandens neužteks. Jis turi išeiti. Dabar. Netrukus jis gryžo į virtuvę, o mano galva buvo sukišta į šaldytuvą. Negaliu patikėti. Jam ji tikriausiai tikrai patinka. Jis paliko mane, kad galėtų jai atsakyti. Laikas gryžti į realybę.
- Baigei? - pasakiau pikčiau nei norėjau.
- Taip. Atleisk. Ar dabar galime ramiai pasikal.... - nutraukiau jį.
- Ne, Chan. Turi išeiti. Tavęs laukia tavo mergina. Čia tu neturi jokių reikalų. Išeik. - pasakiau uždarydama šaldytuvą. Pripažinsiu, pyktelėjau nes šiek tiek užpavydėjau. Tačiau tik šiek tiek. "LABAIIIII" ughhh, užsičiaupk.
- Gabriella, patikėk, aš tikrai nen...- vėl jį nutraukiau, praeidama pro jį iš virtuvės link lauko durų ir jas atidarydama. Chan, žinoma, sekė iš paskos.
- Išeik gražiuoju arba man teks kviesti policiją. - pasakiau rimtai, žiūrėdama jam į akis.
- Gabrie... - kaip jis nesupranta. Jis neturėtų čia būti.
- Pasakiau, eik lauk. Dabar. - stipriai sukandau žandikaulį. Jis tik to ir siekia. Kad sužinotų visas mano paslaptis, galbūt, eigoje, dar nusitemtų mane į lovą, o paskui laimingai galėtų gryšti pas Jade. Nebūsiu antru pasirinkimu. Jis turi dingti iš mano gyvenimo. Nesivaldau kai jis šalia, negaliu blaiviai mąstyti, o ir jaumsai, kuriuos taip ilgai stengiausi užgošti, po truputėlį gryžta ir aš to nenoriu. Nebegaliu daugiau. Chan atsiduso ir priėjo prie durų. Atsisuko į mane ir norėjo patraukti mano plaukus nuo mano akių, tačiau patraukiau savo veidą ir pati perbraukiau per plaukus, juos patraukdama. Chan stipriai sukando žandikaulį ir išėjo pro duris. Trenkiau jomis jas uždarydama. Nesuprantu ką darau, tačiau tai jau antras kartas kai paslystu. Tegu jis laimingai gyvena su Jade, o mane palieka ramybėje. Sumautas idiotas. Kodėl aš taip nirštu? "Tu žinai kodėl." Įsiterpė mano pasamonė. Žinau, bet nenoriu, kad tai būtų tiesa.