RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch16. Who is he?

Prisėdau prie stalelio, prie kurio sėdėjo Jason. Kaip visuomet linksmai šniakučiavomės. Galėjau matyti, kad Chan visiškai nesiklauso Jade, tiesiog apsimeta, kad tai daro, o ji kalbėjo neužsičiaupdama. Mane paėmė juokas, pastebėjus Chan kartais dirstelint į mus su Jason. Galėjau matyti, kaip stipriai jis sukanda savo žandikaulį. Jis nervinasi arba yra piktas. Kito paaiškinimo nėra. Arba jis tikrai mėgaujasi Jade draugija ir jaudinasi arba jam nepatinka tai ką jis mato.
- Galbūt galėtume kur nors nueiti po darbo valandų? Čia per daug triukšmo. - Jason pasikasė pakaušį ir pasitrynė kaklą.
- Žinoma. Galbūt norėtum atvykti pas mane? Aš su automobiliu, todėl manęs paimti nereikės. - stengiausi išspausti didelę ir džiaugsmingą šypseną, tačiau neesu tikra ar gavosi taip kaip norėčiau, tačiau Jason akyse pasirodė žvaigždutės.
- Žinoma. Atvyksiu apie septintą? - jis paklausė ir kartu atsistojome.
- Žinoma. Lauksiu tavęs. - pasilenkiau ir palikau mažą bučinuką ant jo skruosto. Jis atrodė labiau nei laimingas. Tik gryžus prie kasos dirstelėjau į Chan ir pastebėjau po stalu sugniauštą jo kumštį. Kas pavydi dabar, ką? Idiotas. Po maždaug dar dvidešimties minučių Jade atsistojo. Iš paskos ir Chan. Ji priėjo prie jo ir pasilenkusi jį pabučiavo. Jo rankos atsirado ant jos liemens. Šūdas. Galbūt ji jam tikrai patinka? Galbūt įsivaizduoju tai, kad jis apsimeta norėdamas mane suerzinti? Jaučiau kylant pavydą, tačiau paėmusi šluostę, lyg niekur nieko priėjau prie jų stalelio, surinkau puodelius ir jį nušluosčiau. Galėjau jausti Chan susierzinimą. Noriu, kad jis būtų laimingas. Kad ir su kuo jis bebūtų. Jei jis laimingas, tuomet galėsiu gyventi su tuo. Nebeneiksiu. Pasiilgau jo. Jausmai gryžo, tačiau neketinu jam jų rodyti. Jam geriau bus be manęs. Tikiuosi jis pasielgs protingai ir daugiau nebesimaišys man po kojomis. Kad ir skauda jį matyti su kita, tačiau susitaikysiu su tuo. Per ilgai kentėjau. Įdomu ar jis vešis ją atgal į Korėją? Ar ji pamatys jo butą? Sėdės ant sofos ant kurios mylėjomės? Gamins kavą ant spintelės, ant kurios judėjome vienu ritmu? Gigi, kas tau negerai? Užsičiaupk. Po truputėlį prarandu sveiką protą. Kodėl jis turėjo pasimaišyti man po kojomis?
.......
Gryžusi namo iškart palindau po dušu. Voniai nėra laiko. Netrukus turėtų atvykti Jason. Noriu suteikti jam dar vieną šansą, jis atrodo tikrai mielas, o aš turiu judėti toliau. Ir kiek įmanoma toliau. Išgirdusi beldimą į duris, atsistojau nuo sofos ir priėjusi jas atidatiau. Ten stovėjo Jason su didele raudonų rožių puokšte. Tai miela. Na jis turi ir savo pliusių ir minusų.
- Labas, čia tau. - jis ištiesė man jas.
- Ačiū. Jos labai gražios. - pauosčiau rožes ir pasilenkusi pakštelėjau jam į skruostą.
- Ne tokios gražios kaip tu. - švelniai jam šyptelėjau.
- Užeik. Aš pamerksiu gėles. Jauskis kaip namuose. - apsisukau ir patraukiau virtuvės link.
Mes linksmai šnekučiavomės apie viską ir tuo pačiu apie nieką. Nepasakojau jam apie tėvą, vaikinus, Korėją. Daugiausiai kalbėjau apie mamą ir Japoniją. Jis papasakojo man apie savo vaikyste. Jis iš tiesų linksmas. Priverčia mane juoktis. Juk tai gerai ar ne?
- Man patinka leisti laiką su tavimi. - Jason uždėjo savo ranką ant manosios, kuri ilsėjosi ant sofos atlošo. Jo ranka šilta, tačiau jokios kibirkšties. Nieko. Šiek tiek nusivyliau, tačiau savo rankos nepatraukiau.
- Man taip pat. Tu linksmas ir mielas. - šyptelėjau ir pradėjau žaisti su jo pirštais.
- Gigi, tu man labai patinki. Norėčiau dažniau tave matyti. - jis pasislinko arčiau manęs. Nežinau kodėl, bet pasijaučiau nejaukiai. Atsikrenkščiau.
- Taip, na. Nenoriu skubinti įvykių, žinai. - pasimuisčiau vietoje.
- Na galbūt tai ir nėra labai blogai. - jis pradėjo lenktis link manęs. Iš tiesų. Gal tai ir nėra blogai? Kai mūsų lūpos jau beveik lietėsi, pasigirdo beldimas į duris. Po velnių, kodėl niekas nenaudoja to nelemto durų skambučio? Atsitraukiau. - Kažko laukei?
- Ne. - atsidusau ir atsistojau. Priėjau prie lauko durų ir jas atidariusi susiraukiau. Priešais mane stovėjo Chan. Ko jam reikia?
- Ką čia veiki? - pasirėmiau į durų staktą, kad šis nesugalvotų įeiti.
- Mums reikia pasikalbėti. - jis susikišo rankas į kišenes.
- Neturiu ką tau pasakyti. Aš užsiėmusi. Galėtum gryšti..... leisk pagalvosiu. Niekada. - šyptelėjau netikra šypsena, o jis pavartė akis.
- Tavo pasimatymas baigtas. - jis pasakė labai rimtai.
- Ne tau tai nuspresti. Išeik. Neturėtum būti su savo mergina ar kažkas panašaus? Kodėl nepalieki manęs ramybėje? - atsidusau ir pasitryniau akis.
- Nes mums reikia pasikalbėti. Pasakyk savo bernužėliui, kad vakaras baigtas. - jis čia rimtai?

Chan POV

Atvažiavau pas ją pasikalbėti. Felix man papasakojo, nujaučiu, tikrai ne viską, tačiau tai šis tas. Jis man papasakojo, kad Gabriella laukėsi, tačiau vaikelį prarado ir dabar ji nebegali sukurti savo šeimos. Tai žiauru. Tiesa pasakius, nesitikėjau to. Jis nesakė man kada ar kas vaikelio tėvas, tačiau manau, kad jis ir pats to nesužinojo, tačiau tai jau šis tas.
- Tau su galva negerai? - ji šiek tiek pakėlė savo balso toną. Manau, kad aš pačiu laiku.
- Man reikia su tavimi pasikalbėti. - nepasidaviau. Įdomu, kiek ilgai truks, kol ji pagaliau išmes tą nevykėlį iš savo namų. Tikiuosi jis jos nelietė. Ar man tai rūpi? Ne. "Taip", atsiliepė pasamonė.
- Išeik, Chan. - ji atsiduso. Aiškiai galėjau matyti, kad jai šis pokalbis jau atsibodo.
- Parašau? - labiau paklausiau nei pasakiau. Ji pavartė akis ir uždarė duris. Ką? Kaip suprasti? Tai mane labai suerzino. Sugniaužiau kumščius ir norėjau vėl belstis, tačiau durys atsidarė. Tas dundukas apkabino ją per liemenį, Gabriella šyptelėjo ir pasistiebusi trumpai pakštelėjo jam į lūpas. Jiems atsitraukus, tas asilas dar pažiūrėjo į mane ir praėjęs pro šalį, pajudėjo savo automobilio link. Pavarčiau akis ir įėjau į vidų. Gabriella atsisėdo ant sofos, kojas pakišdama po savimi ir atsirėmė į sofos atlošą.
- Kalbėk. - ji suburbėjo.
- Kas jis? - paklausiau prieidamas arčiau ir atsisėsdamas ant sofos ranktūrio.
- Ne tavo reikalas. Sakyk ko nori. - ji atsiduso. Kažkodėl ji labai daug dūsauja. Mane jos atsakymas dar labiau suerzino, o tai nėra gerai. Jei supyksiu, gali baigtis blogai. Nežinau kodėl išvis susierzinau. Tiesiog tai mane nervina.
- Gabriella, nejuokauk su manimi šiuo metu, aš klausiu, kas jis? - pasakiau labai rimtu tonu, žiūrėdamas tiesiai jai į akis.