RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch15. We have chocolate cupcakes.

Viena ranka pasirėmiau į dušo sieną, o kita apsivijau jos liemenį ir prisitraukiau ją arčiau savęs. Pasiilgau to. Šūdas, kaip gera. Jos pirštai įsivėlė į mano plaukus ir šiek tiek juos papešė. Iš mano lūpų pasigirdo urzgimas. Ji tobulai tinka mano glėbyje. Tuomet, nespėjus susivokti, ji staigiai atsitraukė nuo manęs. Žengiau žigsnį atgal. Ji giliai ir greitai kvėpavo, kaip ir aš. Gabriella žiūrėjo man į akis gal minutę.
- Šūdas. - ji nusikeikė ir paskubomis praėjo pro mane. - Tau reikia išeiti. To niekada neturėjo nutikti. Po velnių, negaliu tuo patikėti. Tiesiog eik lauk. Dabar. - ji susierzino. Mintyse nusijuokiau. Nereikėjo tikėtis nieko daugiau.
- Na tai jau darosi įprasta. - sarkastiškai pasakiau ir silpnai nusijuokiau.
- Taip. Tu išvis neturėjai čia ateiti. Man nesvarbu, kad Felix prašė tavo pagalbos. Eik jam ir padėk. O nuo manęs atsiknisk. - ji suurzgė ir išėjo iš vonios. Nori, kad išeičiau? Puiku. Papurčiau savo plaukus ir net neatsisukdamas išėjau iš vonios, o tuomet iš jos kambario į svetainę, kurioje ant sofos gulėjo Felix. Jis meilei snaudė. Nu ir gerai. Pasilik čia. Tikrai nenešiu. Manau "jo mažoji sesutė" tam tikrai neprieštaraus. Jis toks naivus. Išėjęs iš namų, sėdau į mašiną ir pradėjau važiuoti link vietos, kur paleidau Jade. Parašiau jai žinutę, kad ji išeitų laukan. Sustojęs šaligatvyje, pastebėjau ją lipant laiptais ir skubančią mano mašinos link. Išlipau iš automobilio ir paskubomis priėjęs, sustabdžiau ją. Nieko nelaukęs čiupau jai už kaklo ir prisitraukiau bučiniui. Na.... nope. Nieko panašaus. Jos lūpos didelės ir tarsi medinės. Nejuda taip tobulai su manosiomis kaip Gabriellos. Chan, nustok viską prilyginti jai. Kas su tavim negerai? Turiu tai baigti. Šis bučinys nemalonus ir aš jaučiuosi šlykščiai. Atsitraukiau, o Jade žiūrėjo į mane nustebusi ir pasimetusi.
- Norėjau atsiprašyti, kad teko taip greit užbaigti mūsų vakarą. Susitiksime rytoj, mažute. - priverstinai nusišypsojau jai ir nykščiu paglostęs jos skruostą apsisukau ir priėjęs automobilį, sėdau ir išvažiavau. Aš pavadinau ją mažute. Iki šiol taip vadinau tik Gabriellą. Net per tuos ketverius metus. Taip vadinau tik ją. Jai tai patiko. Ji mėgdavo kai taip ją vadinau. Šūdas. Užsičiaupk, Chan. Negaliu patikėti, kad vėl krentu į bedugnę. Man tiesiog reikia išsimiegoti. Taip. Tai puiki mintis. Išsimiegoti. Važiuoju namo miegoti. Niekaip negaliu išmesti jos iš savo galvos. Ji tarsi liga vis greičiau ir greičiau mane pasiima. Iš lėto ir skausmingai. Negaliu patikėti, kad leidau sau pasiduoti silpnumo akimirkai. Aš toks kvailas.

Gigi POV

Šūdas. Kodėl turėjau taip paslysti? Žinau, kad esu apsvaigusi, tačiau tai ne pasiteisinimas. Einant į virtuvę pastebėjau Felix miegantį ant sofos. Šyptelėjau. Negaliu patikėti, kad jam viską papasakojau. Negaliu. Jei Chan netikėtai viską sužinos, tai turės padaryti iš Felix. Jei jis jam viską papasakos, žinosiu, kad negaliu juo pasitikėti. Aš noriu tikėti, kad Felix vis dar yra mano geriausias draugas. Nesvarbu kiek laiko praeitų. Be mamos, niekuo taip nepasitikėjau kaip Felix. Nors jo ir nebuvo sunkiausiomis mano gyvenimo dalimis, tačiau jis stengėsi. Aš tai labai vertinu. Myliu jį, tačiau jei jis viską papasakos, nebenorėsiu jo matyti. Geriau tegu Chan manęs nekenčia, nei tai, kad viską sužinojęs gryžtų. Aš sugadinsiu jo gyvenimą. Jam reikia laikytis atokiai. Gulėjau savo lovoje ir jaučiau kaip miegas varginančiai lėtai mane pasiima. Negaliu neigti, kad nepasiilgau Chan. Jis mane veikia ir tai nėra gerai. Jaučiuosi kaip prieš ketverius metus Korėjoje kai jis mane pirmą kart pabučiavo. Jaudulys niekur nedingo. Aš taip sumautai jo norėjau, tačiau mano išdidumas man to neleido. Žinau, kad jis taip pat norėjo manęs. Jaučiau tai jam mane apkabinus.
........
Rytas. Žadintuvas. Rytas. Kelkis. Šūdas. Mano galva. Tai jau nebeturėtų stebinti. Daugiau niekada negersiu. Meluoju? Taip. Žinau, kad kitais metais, viskas kartosis. Man reikia po dušu, jis mane išgelbės. Taip ir nutiko. Apsirengiau patogius kasdieniškus drabužius ir susirinkusi daigtus pajudėjau lauko durų link, tuomet jas užrakinau iš kitos pusės ir sėdusi į automobilį išvažiavau į darbą. Taip aš turiu kavinės raktus ir taip aš ją atidarau kiekvieną rytą, išskyrus ligos atvėju. Kitais variantais aš visuomet einu į darbą. Tai užima mano laiką. Nėra taip, kad man trūktų pinigų, puikiai sugebu su jais tvarkytis, bet tai užimtumo klausimas. Man patinka dirbti. Visur suspėju ir man lieka nemažai laisvo laiko.
Atvykusi suruošiau kavinę atidarymui, netrukus atvyko ir Robert su Janet. Tuomet Jade. Ji atrodė visa švytinti pasitenkinimu. Papurčiau galvą ir prisėdau prie vieno iš stalelių atsigerti kavos. Atsipūčiau. Kava čia tikrai nuostabi. Bet to turime nuostabios vaisinės arbatos. Oras už lango bjaurus. Lyja. Siaučia atšiaurus vėjas. Po maždaug pusvalandžio nuo kavinės atidarymo, pradėjo rinktis lankytojai. Pagrinde tai ofiso darbuotojai, mat netoliese yra ganėtinai didelė firma, todėl rytais pas mus būna ganėtinai daug darbo prie kavos aparato. Na bent jau nereikia valyti ir tvarkyti stalelių. Žinoma kaip visuomet Jade tiesiog krapšto savo nagus, o visą darbą atliekame mes su Janet. Štai kaip viskas vyksta kai esi boso dukterėčia. Atsidusau.
- Nejau neketini nei trupučio mums padėti? - atsidusau darydama jau keturioliktą kavos puodelį, o Janet jau buvo raudona nuo jų nešiojimo.
- Aš kai ko laukiu. Neketinu teptis rankų tik dėl to, kad nesugebi atlikti savo darbo.- ji pavartė akis, o manyje pakilo pyktis. Tu sumauta....
- Sveika, norėčiau vaisinės arbatos ir migdolinės latte. - girdėjau vyrišką balsą už nugaros, o Jade pradėjo kone cypti. Pavarčiau akis.
- Tai galės padaryti tavo mergina, matai, ji visai pamiršo, kad čia dirba. - nusišypsojau jam netikra šypsena ir padėjau šviežiai padarytą puodelį kavos ant stalelio. Janet greit priskubėjo ir akimis man parodžiusi į Chan ir Jade, nuskubėjo pristatyti užsakymą.
- Dieve, gali gal nors vieną kartą neapsimetinėti auka? Darosi graudu. - jai tai pasakius, galiu prisiekti, visi aplink galėjo matyti rūgstančius dūmus man iš ausų. Prisiekiu, kai trauksiu tai glušei per makaulę, išbirės ir paskutiniai trys varšteliai. Chan tikriausiai pastebėjo, kad vos tvardausi, nes ant jo veido atsirado mažytė pašaipi šypsenėlė, nors jo akys rodė, kad jis stebisi mano savitvarda. Užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau.
- Labas, Gigi. - atsimerkus prieš akis išoko Jason. Tai šiek tiek mane išgazdino.
- Jason. Išgazdinai mane. - nusišypsojau jam. Chan ir Jade, gavę savo gėrimus, patraukė prie vieno iš laisvų stalelių.
- Atleisk. Tu labai užsiėmusi? - jis pasirėmė į stalą su kasos aparatu.
- Tiesa pasakius, šiek tiek. Jei sutinki palaukti, galėtume atsigerti kavos. Turime šokoladinių keksiukų. - prikandau apatinę lūpą. Tai vadinama vaidyba. Alio. Jei jis gali bandyti žaisti kažkokius žaidimus su Jade, kad panervintų mane, aš galiu tą patį. Tik manau, mano vaidyba geresnė, nes jį tai veikia labiau, nei jo šarados su Jade veikia mane. Tai juokinga. Jam 30, o elgiasi lyg būtų trejų.
- Žinoma, - jis atrodė laimingas. Jaučiuosi blogai, nes jis man iš tiesų nepatinka. Na bent jau ta linkme. Tačiau jis būtų geras draugas? Juk Chan nebūtina žinoti, kad iš tiesų nesusitikinėjame. Na nebent Felix jam jau papasakojo, kad neturiu antrosios pusės. Tada šikna. Pati jaučiuosi lyg mažas vaikas.
- Prisėsk, kai tik atsilaisvinsiu, prisijungsiu prie tavęs. - nusišypsojau. Jis man mirktelėjo ir nuėjo atsisėsti prie laisvo staliuko, kuris bėja buvo per vieną staliuką nuo Chan ir Jade.