RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch13. My baby.

Gigi POV

Išvažiavus Felix, likau viena. Dieve, jis net negali pakęsti, kad jis bendrauja su manimi. Nei dienos negali ištverti, nors visa tai išėjo į gerą. Likau viena, galėjau pasiruošti. Rytą pradėjau įprastai. Dar šiek tiek varvėjo nosis, tačiau jaučiausi žymiai geriau. Nekeisiu savo planų tik dėl peršalimo, turiu išsilieti. Ant stalo pasidėjau stiklinę ir Felix nupirkto konjako butelį. Negaliu patikėti, kad jis man nupirko tikriausiai brangiausią butelį visoje parduotuvėje. Lino siūlus supyniau į tris kasytes, tuomet jas supyniau į vieną kasą. Sustačiau eilute keturias žvakes ir jas aprišau lino siūlu. Nežinau kas jis buvo, ar ji, todėl naudojau lino siūlus. Į stiklinę įsipyliau konijako ir paėmusi žiebtuvėlį į rankas, vieną po kitos, uždegiau žvakes. Paėmusi stiklinę, atsirėmiau į sofos atlošą ir stebėjau liepsną. Negaliu patikėti, kad net neturėjau šanso su juo susipažinti.

Felix POV

Nors Gabriella ir jautėsi geriau, tačiau kavinėje jos nebuvo. Ji neatsako į skambučius ir žinutes. Jos telefonas išjungtas. Pradedu nerimauti, kad ji ir vėl dingo. Šiuo metu važiuoju į jos namus. Tikiuosi, kad viskas gerai ir ji tiesiog ilsisi ir nori pabūti viena, tačiau manęs neapleidžia bloga nuojauta. Kodėl ji turi tas nuotraukas? Kam jai jos? Iš kur jos? Kas jas padarė? Klausimų atsirado tik daugiau nei atsakymų. Negaliu patikėti, kad Chan jas paėmė be Gabriellos žinios. Nebesuprantu kas vyksta. Jam atrodo protelis nuvažiavo. Matau, kad jų abiejų jausmai sugryžo, kad jie nori būti šalia vienas kito, kaip kokie magnetai traukiantys vienas kitą, tačiau baimė Gabriellos akyse ir Chan išdidumas yra per dideli, kad jie galėtų tai pripažinti.
Sustojau prie Gabriellos namų. Jos automobilis čia. Tai gerai. Priėjus prie durų išgirdau trenksmus. Kas po galais ten vyksta? Pabeldžiau į duris. Nieko. Pabeldžiau dar kartą. Nieko. Palenkiau durų rankeną. Užrakinta. Kas čia vyksta? Pradėjau vaikščioti aplink pastatą. Priėjęs prie stiklinių terasos durų, pamačiau Gabriellą ant svetainės grindų, aplink buvo daug stiklo šukių, ji sėdėjo ant žemės užsidengusi veidą rankomis, o ant stalo stovėjo pustuštis, mano nupirkto konjako, butelis. Šūdas. Nejau ji pradėjo nekontroliuojamai gerti? Maniau ji stengėsi pabėgti nuo savo tėvo, o ne juo tapti. Šūdas. Pabeldžiau į stiklą. Jos galva greitai pakilo ir jos žvilgsnis susifokusavo ties manimi. Ji nerangiai atsistojo ir vingiuodama į šonus, šiaip ne taip atvingiavo prie durų, jas atrakino ir šiek tiek pravėrė.
- Ką čia veiki? - ji buvo visiškai girta, o jos liežuvis vos apsivertė.
- Ką aš čia veikiu? Ką tu čia veiki? Jei būčiau žinojęs, kad ketini jį visą išgerti viena, nebūčiau jo pirkęs. - piktai pasakiau.
- Važiuok. Nenoriu, kad čia būtum. Turi išeiti. - ji norėjo uždaryti duris, tačiau aš jai to neleidau.
- Ne. Paaiškink man kas vyksta. Gigi, noriu tau padėti, tačiau negaliu to padaryti, jei neprisileisi manęs. - atsidusau. Jos akys raudonos, nežinau ar tai alkoholis ar ašaros. Jos stiklinės ir kupinos skausmo.
- Man nereikia tavo pagalbos. Važiuok ir daugiau čia negryšk, Felix. Palikau tave Korėjoje, ne tam, kad dabar sekiotum man iš paskos, kaip koks pasimetęs šunytis. - jis išspjovė žodžius. Buvo sunku ją suprasti. Jos žodžiai žeidė labiau už pelį. Tai alkoholis kalba, ne ji. Turiu tuo patikėti.
- Sakyk ką nori, labiau manęs nebeįskaudinsi, o dabar įleisk mane, nes neketinu niekur važiuoti ar pasitraukti nuo šių nelemtų durų. - atsidusau. Ji kurį laiką tiesiog žiūrėjo į mane, kol galiausiai apsisuko ir nužingsniavo atgal ant sofos. Įėjau į vidų ir uždariau duris. Ji čiupo butelį ir jį užsivertė. Greitai priėjau prie jos ir atėmiau butelį.
- Atiduok. Taip reikia. Taip negalėsiu nieko jausti. - ji prašė, o iš jos akių pasipylė ašaros.
- Gigi, ką tu darai? - pastebėjau, kad ji nuolatos glostė pilvą. Negali būti, kad ji taip reaguoja į tai, kad negalės turėti vaikų. Nesamonė.
- Atiduok, prašau, Felix. Jei neketini gerti kartu su manimi, išeik. - jis pažiūrėjo man į akis. Atsidusau ir pats atsigėriau iš butelio. Hmmm. Neblogas. Atkišau butelį jai.
- Papasakok man, kas nutiko. Juk tai aš. Gali manimi pasitikėti. - pasakiau paglostydamas jos, ant atlošo ištiestą, ranką.
- Tai jis. Jis jį iš manęs atėmė. Jis buvo mano, Felix. Jis jį atėmė. Jis negalėjo leisti man būti laimingai. Viskas per jį. Tikiuosi jis nudvės skausminga ir lėta mirtimi, o aš galėsiu tai stebėti. - ji žaktelėjo ir vėl atsigėrusi, atkišo butelį man.
- Kas ir ką iš tavęs atėmė? - susiraukiau.
- Benjamin. Nespėjau su juo net susipažinti, o jis tiesiog atėmė jį iš manęs. - ji vėl pradėjo verkti, o jos balso tonas vis garsėjo ir garsėjo.
- Su kuo, Gigi? Ką jis iš tavęs atėmė? - pasislinkau arčiau jos, tačiau ji atsistojo ir pradėjo klūpinėdama vaikščioti pirmyn ir atgal.
- Aš stengiausi jį apsaugoti. Aš priešinausi, kovojau, tačiau jis.... jis..... jis buvo stipresnis už mane. Aš negalėjau nieko padaryti. - ji susiėmė už galvos ir praktiškai rėkė.
- Ko tu negalėjai apsaugoti? Tiesiog pasakyk man. - atsistojau taip pat. Krūptelėjau kai ji paėmė nuo stalo stiklinę ir sviedė ją į sieną.
- Mano vaikelį, Felix. Jis atėmė mano vaikelį.