RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch12. Stop acting childish.

Chan POV

Gryžęs namo išsitraukiau voką iš kišenės. Žinau, kad taip negalima, tačiau ir žinau, kad su Gabriellos savisaugos instinktais, ji niekada nepapasakos kas prisvertė ją mane palikti. Susiraukiau pamatęs voko turinį. Jame daug skiauterių su paveikslėliais ir mažos nuotraukytės. Viską iškračiau. Ji laikė mūsų nuotraukas? Jose mes bučiuojamės automobilyje, kartu einame į mano namus, į viežbutį ir į bendruosius namus. Iš kur ji jas gavo? Nufotografuoti mes abu, pati ji jų padaryti negalėjo. Kitos nuotraukos suplėšytos. Neturiu laiko dabar jas dėlioti, bet tai bus vienas iš dalykų, kuriuos privalėsiu padaryti. Sudėjau viską atgal į voką ir įsidėjau jį į svetainės komodą ant kurios stovėjo televizorius. Laikas po dušu ir į studiją. Darbai patys nenusidirbs.
...............
- Buvau skeptiškas, tačiau puikiai padirbėta. - vyriškis paspaudė man ranką.
- Malonu su jumis dirbti. - nusišypsojau. Šis palinksėjo ir susirinkęs daigtus, išėjo iš studijos. Atsidusau. Darbo diena baigta. Jam sunku įtikti, tačiau manau man pavyko. Noriu kuo greičiau gryšti namo ir pradėti dėlioti dėlionę voke. Žinau, kad pasielgiau blogai, tačiau privalau sužinoti. Aš tik noriu žinoti ir pagaliau išsilaisvinti nuo spėlionių. Supypsėjo mano telefonas. "Labas! Ar tu laisvas šiandien?" Tai Jade. Ji tokia erzinanti. Norėjau išgauti iš Gabriellos reakciją, pasakydamas, kad ji gerai bučiuojasi, nors tiesa ta, kad niekada jos nebučiavau ir tikrai neplanuoju to daryti, tačiau ji tokia..... tokia..... lipšni? Pažysta mane vos dieną dieną, tačiau jau bando užsikarti man ant kaklo. Manau tai nėra normalu. Mane net nukratė šiurpas, tačiau neketinu mesti šio mažo vaidinimo, todėl atrašiau jai. "Taip, norėtum susitikti?". Tikiuosi ji atsakys man ne. "Žinoma! Kur nori susitikti?" Velnias. Hmmm. Tiek to. Nenoriu šlaistytis po miestą. "Atsiūsiu tau adresą. Atvažiuok. Lauksiu." Atsidusau ir susirinkęs daigtus, išėjau iš studijos. Išėjęs iš pastato, nužinksniavau link automobilio ir į jį įsėdau. Pajudėjau iš vietos. Kelias nuo studijos iki mano namų, nėra ilgas ir... šūdas. Kodėl apie tai nepagalvojau? Jei Jade atvyks, negalėsiu išsiaiškinti kokios nuotraukos yra tame voke. Nors tiesa pasakius skubėti nėra kur, tačiau trokštu sužinoti, kodėl ji staiga tapo bailia katyte, kai viskas tarp mudviejų pradėjo rimtėti. Hmmmmmmmmm. Nop. Sustojau prie pastato. "Atleisk, mane skubiai iškvietė į studiją. Galbūt galėtume viską perkelti rytojaus vakarui?" Atsidusau. Šiurpas perėjo kūną, gavus jos atsakymą. "Ugh, na gerai. Tikrai negalėsime susitikti šiandien? Noriu tave pamatyti ;)" Tu juokauji? Tu manęs net nepažysti. Tau reikia patikrinti smegenis. "Atleisk, bet ne. Pažadu, atsilyginsiu rytoj ;)" Fek. Nesuprantu, tai visiškai nepanašu į mane. Niekada taip nesielgiau. NIEKADA. Nemaniau, kad tokiu tapsiu, tačiau žmonės keičiasi. Žinau, kad esu toks pat, tiesiog nebepasitikiu žmonėmis taip kaip ankščiau. Įėjęs pro namų duris iškart iš svetainės komodos išsitraukiau voką. Susiradau lipnią juostelę ir žirkles. Tikiuosi taip rasiu atsakymą.
..................
- Kas nutiko? - Felix atsiliepė po vos kelių supypsėjimų.
- Turi gryžti namo. Noriu tau kai ką parodyti. Tai svarbu. - žiūrėjau į suklijuotas dvi nuotraukas.
- Chan, dabar aš pas Gabriella. Ar tai negali palaukti? - jis atsiduso ir girdėjau kaip šiek tiek susierzino. Pavarčiau akis.
- Tai apie Gabriellą, jei nori laukti, gerai, bet tikrai manau, kad turėtum tai pamatyti kiek galima greičiau. Tau patiks. - sarkastiškai pasakiau.
- Ugh, gerai. Gryšiu. Būsiu po pusvalandžio. - jis atsiduso ir skambutis baigėsi.
Visą laiką vaikščiojau pirmyn ir atgal. Taip ir žinojau. Žinojau, kad viskas per gerai, kad būtų tiesa. Nenoriu tuo tikėti, tačiau atrodo, kad ji samdė kažką mus šnipinėti ar rinkti informaciją apie mus. Kai galiausiai baigiau klijuoti pirmą nuotrauką, buvau iš tiesų šokiruotas. Tai buvo Felix ir Hyunjin nuotraukos, kaip jie laikosi už rankų. Po to turėjau suklijuoti ir kitą. Joje Felix ir Hyunjin bučiuojasi ant kompanijos automobilio galinės sėdynės. Nežinau, kokie buvo tikslai daryti šias nuotraukas ir tikrai nežinau, kodėl ji jas turi. Nenoriu tikėti, kad ji ketino jas panaudoti, kad mums pakenktų. Nesuprantu, kodėl mano ir jos nuotraukos yra nepaliestos, o Hyunjin ir Felix - suplėšytos.
Neramiai laukiau Felix gryžtant. Negalėjau rasti sau vietos. Vis vaikščiojau ratais, o jei sėdėjau, tuomet trepsėjau koja. Jaučiausi nervingas ir suirzęs. Stryktelėjau nuo svetainės sofos tą sekundę, kai tik išgirdau užsidarant lauko duris.
- Chan! - suriko Felix.
- Aš čia. Turi tai pamatyti. - pasakiau, jam išlindus iš už sienos ir ištiesiau jam voką.
- Kas tai? - jis atrodė sutrikęs.
- Atidaryk ir sužinosi. Radau jį pas Gabriellą. - jis susiraukė ir atidaręs voką, išėmė iš jo visas nuotraukas.
- Aš nesuprantu, kas... - jis nutilo pamatęs savo ir Hyunjin nuotraukas.
- Kaip manai, kam jai jų reikėjo? - atsidusau ir sudribau atgal ant sofos.
- Nežinau, tačiau ji tikrai nebūtų bandžiusi mums su jomis pakenkti. Be to, kodėl maniškės suplėšytos, o taviškės ne? - jis prisėdo šalia.
- Kodėl tu to klausi manęs? Paklausk Gabriellos, juk jūs tokie geri draugai. - pavarčiau akis, o Felix nestipriai trinktelėjo man per pakaušį. Piktai į jį atsisukau.
- Nustok elgtis kaip mažas vaikas. Vyresnis už mane, tačiau elgiesi kaip mažvaikis. Tu tikriausiai irgi neigsi, kad tarp tavęs ir jos vis dar yra ryšys, sakysi, kad jūsų niekas nebesieja ir bla bla bla, nors tai yra visiškai akivaizdu ir tai kaip jūs abu siekiate vienas kito dėmesio jau darosi skausminga. - jis atsiduso ir padėjo voką su nuotraukomis ant stalo.
-Galvok ką nori. Savo jaumų jai nepakeisiu, o jie visi yra neigiami visomis prasmėmis. - suprunkščiau.
- Žinai, kad nuo nepykantos iki meilės yra tik vienas žingsnis? - jis nusijuokė.
- Aha, kol ji ir vėl nepasipustys padų. - netikrai nusišypsojau, o Felix atsiduso.
- Einu miegoti. Užknisot juodai. Abudu. - jis suniurzgėjo, o aš pavarčiau akis.
Taip jaučiu tarp savęs ir Gabriellos trauką. Net ir po ketverių metų. Jaučiu ją, tačiau ji kitokia. Tikriausiai mane traukia paslaptis. Taip. Ji mane traukia labiau nei Gabriella, ritmiškai judanti ant manęs. Ką????? Papurčiau galvą. Taip, tai buvo malonu, tačiau tai jau praėjo. Viskas baigėsi ir tik ji dėl to kalta. Chan, ji tave paliko. Jai tu nebuvai reikalingas. Jai nerūpėjai nei tu, nei tavo jausmai. Užsimanė ir pradingo. Tai tiesa. Sužinosiu kodėl ir tuomet dingsiu. Jei akys nemato, širdies neskauda.