RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch11. Don't you dare to come near me again.

- Ne. Prašau. - mane pažadino gana garsūs šnapždesiai. Apsižvalgiau ir ne iš kart supratau kas vyksta. Aš vis dar pas Gabriella. Pažvelgiau į ją, o ji neramiai vartėsi lovoje, jos lūpos virpėjo, o pro akių kampučius sunkėsi ašaros. - Prašau. Jis mano.
- Gabriella? - Pripuoliau ir uždėjau ranką ant jos peties. Tikriausiai jai miegant atsisegė dvi viršutinės marškinių sagos, susiraukiau ant raktikaulio pastebėjęs randą. Ji randą turi ir ant riešo. Kas jai nutiko? Ji nereagavo.
- Paleisk. Ne. Ne. - jos balsas garsėjo su kievienu žodžiu.
- Gabriella, pabusk. Tu sapnuoji košmarą. - taip Chan, ji tikrai tave girdi. Šaunuolis.
- Prašau. Ne. Ne. Ne. Ne. Paleisk. Jis mano. Mano. Ne! - ji pradėjo mosikuoti rankomis tarsi bandytų nuo kažko pabėgti arba nuo kažko atsitraukti.
- Gabriella, pabusk - pasakiau garsiau ir papurčiau jos pečius. Jos akys staigiai atsimerkė. Jose matėsi siaubas ir baimė. Ji pradėjo žvalgytis aplinkui giliai kvėpuodama, lyg kažko ieškodama. - Hey, tai aš, tai tik košmaras. - ji nieko nelaukusi puolė man į glėbį ir stipriai rankomis apsivijo mano liemenį. Sustingau. Ji verkė įsikibusi į mane, lyg nuo to priklausytų jos gyvybė. Atsipeikėjau ir lėtai apkabinau ją taip pat.
- Nepalik manęs, prašau. - ji toliau verkė. Kad ir kaip ant jos pykstu, neketinu nuo jos atsitraukti. Lėtai pasislinkau ir patraukęs lovos patalus, pasislinkau į priekį, kad galėčiau atsigulti šalia. Ji vis dar buvo prisiglaudusi prie mano krūtinės ir tyliai kūkčiojo. Atsargiai užmečiau ant mūsų patalus ir glosčiau jos plaukus. Netrukus jos kvėpavimas sulėtėjo ir ji pradėjo čepsėti. Šyptelėjau. Man visada patikdavo kai ji čepsėdavo per miegus. Tai tiesiog miela. Dėl to džiaugdavosi mano širdis. Ji užmigo. Visą naktį sukau galvą, kas galėjo nutikti, kas ją taip traumavo. Ankščiau ji košmarų nesapnavo. Ar bent jau jų neturėjo būdama su manimi. Jis mano? Kas mano? Tai yra jos. Kas ir ką bando iš jos atimti? Ji atrodo tokia gležna ir pažeidžiama. "Chan. Ji tave paliko. Ką tu darai? Kodėl tu tai darai?" Kalbėjo pasamonė. Nežinau. Aš nežinau. Taip aš pykstu, bet negalėjau jos tokios palikti. Ne tada kai ji prašė to nedaryti. Aš negaliu. Turiu priminti sau, kad neketinu eiti tuo pačiu keliu, tačiau matant ją tokią, tiesiog noriu ją apsaugoti nuo to kas sugebėjo ją taip įskaudinti.

Gigi POV

Pabudau nuo skambančio žadintuvo. Miegojau labai gerai. Galiu drąsiai teigti, kad miegojau pasakiškai. Seniai neturėjau tokio miego. Jaučiuosi žymiai geriau. Iš spintelės išsitraukiau termometrą. Reikia, nors ir nenoriu. 37,7 laipsniai. Šaunu. Griebusi telefoną, surinkau numerį ir pridėjau mobilų prie ausies.
- Tai, Gabriella. Kas dabar? - atsiliepęs atsiduso Robert.
- Labas ir tau. Į darbą neateisiu. Manau turėtum žinoti. - pavarčiau akis nors jis to ir nematė.
- Geras juokelis. Lauksiu devintą. - jis nemoka būti sarkastišku.
- Turiu temperatūros, Robert. Neketinu merdėti tik todėl, kad nesugebi suvaldyti Jade. - atsidusau.
- Nejaugi? Manai patikėsiu, kad sergi? Per daug sena taktika. Net ir tau. - jis nusijuokė.
- Rimtai? Taktika? Kas mes? Maži vaikai? Kiek kartų per dvejus metus aš tau paskambinau pranešti kad neateisiu nes sergu? - suburbėjau.
- Gal du. Nežinau. Neskaičiuoju. - atsiduso.
- Būtent. Sirgau tik vieną vienintelį kartą. Per dvejus sumautus metus. Dar nori pasikalbėti apie taktiką? - suurzgiau.
- Gerai, gerai supratau. Tavo stalelius padalinsiu tarp Jade ir Janet. Pasveik ir gryšk į darbą. Be tavęs čia tikra velniava. - jis atsiduso.
- Ačiū. Žinai, kartais gali būti tikra rakštis užpakalyje, tačiau tu man vis tiek patinki. - sukikenau.
- Taip taip. Greičiau gryšk į darbą. - ir pokalbis baigėsi. Na ka. Nusimato laisva diena. Reikia kuo greičiau pasveikti, kadangi Sony darbus atlikau, nebeturiu ką veikti, o jei neturiu ką veikti, pradedu galvoti, o tai niekuomet nieko gero neatnešė. Išlipau iš lovos ir tik tada pastebėjau dvi tabletes ir vandens puodelį ant komodos šalia lovos. Jas tikriausiai paliko Chan. Šyptelėjau, bet greit papurčiau galvą. Tai nieko nekeičia. Jam draudžiama prie manęs artintis. Išgėriau vaistus ir pakilusi iš lovos išėjau iš miegamojo. Pradėjau judėti virtuvės link kai išgirdau balsus.
- Kodėl man nieko nesakei? Būčiau atvaževęs pats. - suburbėjo Felix.
- Na pasakiau darbar. Galėsi ją slaugyti. Man jau atsibodo. - suurzgė Chan. Ak jam atsibodo. Niekas tavęs nieko neprašė daryti, kvailį. Prisiartinus pasirėmiau į virtuvės durų staktą.
- Ką, jūs du idiotai, veikiate mano namuose? - sukryžiavau rankas ties krūtine.
- Aš, čia, mes tik, žinai.- pradėjo mikčioti Felix, o Chan pavartė akis.
- Vakar tau buvo prastai, likau čia, kad netyčia nenumirtum. Ryte paskambinau Felix, jis atvažiavo patikrinti kaip tu. Iš tavo būsenos matau, kad mirti tu nesiruoši, todėl aš jau važiuosiu. Jūs vaikai neprisivirkite košės. - jis atsikosėjo ir praėjo pro mane. Jis vengia mano žvilgsnio ir kažkodėl labai skuba. Keista. Maniau liks ilgiau iš manęs pasišaipyti.
- Vaikai? Tu vienintelis, kuris šiuo metu elgiasi kaip mažvaikis. - pavarčiau akis, o jis sustojo prie lauko durų.
- Įdomu ar ilgai reikės rūpintis tavo užpakaliu. Galėtum bent ačiū pasakyti. - pažvairavo į mane.
- Taip žinoma, ačiū tau, Chan. Ačiū už tai kad darai ką nori, kada nori, kai tuo tarpu tavęs niekas nieko neprašo. Dažnai kišiesi į kitų reikalus ar tai tik pomėgis? - pilnai atsisukau į jį. Mačiau kaip jis mane nužvelgė. Chan apsilaižė lūpas, tačiau nemanau, kad jis pats tai suvokė.
- Tu tikrai nedėkinga. Esi kaip kaprizingas vaikas, negavęs ko nori. - jis dėjo žingsnį link manęs, o jo balso tonas pakilo.
- Nejaugi? Per ilgai žaidei namus, Chan. Laikas užaugti ir gyventi savo gyvenimą, o nesistengti sulysti visiems į užpakalius. - aš taip pat dėjau žingsnį jo link ir taip pat pakėliau balsą. Neketinu nusileisti.
- Užaugti man? Tai tu neprisiėmi atsakomybės dėl visko kas įvyko. Dabar vaidinsi suaugusią? Tavo tėvelio problemos tikriausiai padarė didesnę įtaką tau nei manai. - jis dėjo dar vieną žigsnį ir dabar stovėjome labai arti vienas kito ir žiūrėjome vienas kitam į akis.
- Tėvelio problemos? Prašyčiau. Maniau gali geriau. - žvilgsnių kova darėsi įtempta. Jaučiau įtampą tarp mūsų. Ją buvo galima pjaustyti peiliu. Nespėjau susivokti kai trumpai žvilgtelėjau į jo lūpas. Jis vos pastebimai kilstelėjo jų kampučius tai pastebėjęs. Jis apsilaižė apatinę lūpą ir ją prikasdamas nusišypsojo, tuomet pasilenkė dar arčiau. Mūsų nosies galiukai praktiškai lietėsi. Šūdas. Jis per arti. Laikas atsitraukti. ATSITRAUKTI!!!
- Galiu ir žymiai daugiau. - jis pasakė tyliai. Tiesiog sumautai apsimesk, kad tau nerūpi, Gigi. Gerai. Pavarčiau akis ir jį stumtelėjau.
- Tuomet Jade pasisekė. O dabar nešk savo sumautą šikną iš mano namų ir nedrįsk daugiau prie manęs artintis. - sukryžiavau rankas ties krūtine.
- Jade? Ohh. Jo - jis pradėjo juoktis ir apsisukęs nulenkė durų rankeną. - Viso, mažute. Tik nesusižeisk su tuo požiūriu. - ir jis uždarė duris. Buvau šokiruota. Apsisukau norėdama eiti į virtuvę kai pastebėjau Felix stovintį ir išsižiojusį žiūrint į mane. Šūdas. Aš užmiršau, kad ir jis čia yra.
- Kas?! - pasakiau tai garsiau nei norėjau. Jaučiausi susierzinusi. Greitu žingsiu praėjau pro jį ir įėjau į virtuvę. Iš šaldytuvo išsitraukiau sulčių.
- Kas čia buvo? - Felix pirštu parodė į duris.
- Tavo idiotas draugelis, štai kas. - suburbėjau ir išėjusi iš virtuvės nužingsniavau į svetainę. Išsidrėbiau ant sofos.
- Net jei abu ir bandote įtikinti vienas kitą, kad jūsų niekas nebesieja, aš matau. - jis atsisėdo šalia. Pavatčiau akis.
- Felix tai buvo labai seniai. Niekas niekada iš to neišeitų ir tu tai žinai. - atsidusau.
- Nebūtinai. Nei vienas iš mūsų nenori gryšti į sceną be visų grupės narių, o I.N karo tarnybą atliks tik 2029 metais. Vis dar yra begalės laiko. Taip pat, Hyunjin nebenori būti idealu. Manau viskas baigsis taip, kad kiekvienas liksime solistais. Ar bent jau tie, kurie to nori. Su Chan liksime čia ganėtinai ilgą laiką. Visko gali nutikti. Jei įtapma tarp jūsų vis augs, manau, galėsite vėl būti kartu. - jis plačiai nusišypsojo. Jis teisus, tačiau aš negaliu. Tam yra priežastys, kurių sužinoti jie negali.
- Nesijaudink. Tai tikrai nenutiks. Beto pasirodo jis ir Jade nėra tokie skirtingi kaip maniau aš. - pradėjau čiulpti sultis per šiaudelį.
- Niekada nesakyk niekada. - jis man mirktelėjo. Atsidusau. Pasiduodu, nesivelsiu į ginčus su juo. Paėmiau telefoną į rankas ir jo ekranas nušvito. Šūdas, šūdas. Šūdas!
- Felix, noriu paprašyti tavęs paslaugos, tačiau apie tai negali niekas sužinoti. - uždėjau ranką ant jo kojos. Jis atrodė susirūpinęs.
- Ko tau reikia? - jis įsitaisė ir rimtai į mane pažiūrėjo.
- Man reikia, kad nuvyktum į parduotuvę ir nupirktum man storų lininių siūlų ir keturias vidutinio dydžio baltas žvakutes. Taip pat nupirk koniako butelį. Prašau neklausinėk. - nuleidau galvą.
- Žvakut... jo gerai. Ilgai neužtruksiu. - jis atsistojo ir apsiavęs patus išėjo pro namo duris.