RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch10. We can't be friends.

Sėdėjome automobilyje visiškoje tyloje. Tiesa pasakius buvo ganėtinai nejauku.
- Taigi, kaip tau sekasi? - Chan atsiktenkštė.
- Taigi tau rūpi? - atsisukau jį ir kilstelėjau antakius.
- Nerūpi, tiesiog stengiuosi užmegsti pokalbį. - jis pavartė akis ir atsiduso.
- Aha. Fantastika. - aš taip pat pavarčiau akis.
- Kokios tavo problemos? Galėtum bent ačiū pasakyt užuot rodžiusi savo kaprizus. - jis sumurmėjo.
- Taip, žinoma. Pirmiausia, manęs vešti tavęs niekas neprašė, užsimanei pats. Antrą, kodėl manai, kad noriu su tavimi kalbėtis? Aš puikiai mėgavausi tyla iki kol tu pravėrei savo burną. - suburbėjau ir sukryžiavau rankas ties krūtine. Jis atsiduso.
- Žiūrėk, žinau, kad Felix nori su tavimi bendrauti, nors ir nesuprantu kodėl, tačiau patinka tau ar ne, mes matysimės, todėl manau geriausia būtų jei savo nesutarimus paliktumėme už durų, bent dėl jo. - jis padidino automobilio šildymą pamatęs mane sudrebant. Jis vis dar manimi rūpinasi. Net aš pati norėčiau spjauti sau į veidą.
- Tu teisus. Kol nemėginsi įlysti man į galvą, manau, kad galėsiu su tuo gyventi. - nusišypsojau netikra šypsena. Jis vėl pavartė akis. - Atsargiai, dar liksi žvairas.
- Nesijaudink dėl to, net neketinu lysti į tavo chaotišką protą. Awww, nejaugi tu jaudiniesi dėl manęs. Kaip miela. - jis numykė.
- Tavo svajonėse, brangusis. - pasakiau ir staigiai nusisukusi atsikosėjau. Užverčiau galvą į viršų. Šūdas, man bloga ir mane krečia drebulys, aš tikrai pasigavau gripą. Mačiau kaip Chan įsitempė išgirdęs mano žodžius. Aš pavadinau jį brangiuoju.
- Kelias ilgas, priprask prie mano draugijos. - jis pašaipiai šyptelėjo.
- Nesuprantu, kodėl nori būti arti manęs. - suniurzgėjau.
- Nenoriu, tiesa pasakius, būčiau buvęs laimingas jei niekada nebūčiau daugiau tavęs matęs. - jis suurzgė.
- Tuomet laikykis nuo manęs kuo toliau, Chan. Man iš tavęs nieko nereikia. - nusisukau į langą ir stebėjau skriejančius pastatus.
- Patikėk, tavęs man trūko mažiausiai. Gaila tuo metu nemačiau į kokį mėšlą mane iš tiesų tempi. Kaip sakoma, pažaisi ir numesi, ar ne? - šie žodžiai buvo skaudūs. Lyg peiliu į širdį. Nuleidau galvą. Žinau, kad to nusipelniau, žinau, kad esu pati kalta, kad jis nieko nežino, tačiau jei būčiau jam viską papasakojusi, jis nebūtų leidęs man išvykti. Felix taip pat. Jie būtų rizikavę dėl manęs. Negalėjau to leisti.
- Tiesiog parvešk mane namo. Nenoriu nieko girdėti. - sėdėjau ir žiūrėjau pro langą. Nenoriu, kad jis matytų mano kaltės ir skausmo pripildytas akis.
- Nenori kalbėtis? Puiku. Džiaugiuosi, kad neįsileidau tavęs į savo širdį. - taigi jausmus jaučiau tik aš? Bet Felix sakė...... Maniau jis man jautė tą patį. Tikriausiai tik aš. Kvailė.
- Na, tuomet mes neturime problemų, ar ne. - pasakiau tyliai.
- Kaip greitai pasikeičia tavo nuotaika. Felix per daug naivus, kad vis dar laksto tau iš paskos. - suburbėjo.
- Taip, na. Ne visuomet žmonės elgiasi protingai. - atsidusau. Man skauda širdį. Turėjau nesutikti važiuoti su juo, tačiau mano išdidumas to neleido. Na ar bent jau kas vis dar yra iš jo likę.

Chan POV

Ar aš tikrai ką tik jai pasakiau, kad neturėjau jokių jausmų jai? Mačiau kaip skausmo gaidelė šmėstelėjo jos veide. Kaip pakito jos kvėpavimas po mano žodžių. Iš tiesų pasijutau blogai, tačiau man tai nerūpi. Ji turi suprasti, kad niekas nesikeičia. Man jos nebereikia. Kankinausi per ilgai ir per stipriai jai išvykus, tačiau negaliu teigti, kad pamačius ją toje kavinėje, mano širdis nesuvirpėjo. Ji niekada neišgirdo ką aš jai jaučiau. Ji bent jau parašė man, kad mane myli. Jei ji būtų mane mylėjusi, ji nebūtų išvykusi ir pradingusi. Niekas taip nesielgia su mylimais žmonėmis. Manyje vėl pakilo pyktis.
- Reikėjo apie tai pagalvoti dar prieš ketverius metus. - pasišaipiau.
- Chan, baik. Suprantu, kad pyksti, tačiau tu ne toks. Niekada taip nesielgei su žmonėmis. Jei tai dėl manęs, tuomet sustabdyk automobilį aš išlipsiu, bet neleisiu tau manęs žeminti. Nežinai ką išgyvenau, nežinai ką man teko patirti. Neturi teisės elgtis su manimi taip. Tai pernelyg žema, ypač tau. - ji atsisuko į mane liūdnu žvilgsniu. Ji teisi. Aš perlenkiau lazdą. Negaliu leisti savo pykčiui savęs valdyti. Atsidusau. Ji pradėjo dar labiau drebėti ir užsitraukusi rankoves iš po savo palto, užtempė jas ant savo rankų ir save apkabino. Tuomet atsičiaudėjo.
- Į sveikatą. Ar tau viskas gerai? Atrodai išblyškusi. - ji atrodė silpna. Atrėmė savo galvą į mašinos durelių stiklą ir užsimerkė sušniurkšdama nosimi.
- Nustok vaidinti, kad tau rūpi. Tiesiog vešk mane namo. Tikriausiai peršalau. - pakėliau ranką ir ji krūptelėjo. Susiraukiau, tačiau vis tiek pridėjau delną prie jos kaktos. Ji visa dega.
- Gabriella, tu degi. - pasakiau sustodamas prie jos namų.
- Ačiū, kad parvežiai. Jau eisiu. - Ji atidarė automobilio dureles. Nežinau kodėl, tačiau pats išlipau iš mašinos ir priėjau prie jos. Ji išlipo ir uždarė dureles. Žengusi žigsnį ji sulingavo į šonus. Apkabinau ją per liemenį. Jos kūnas vis dar toks pat mažas kaip ir prisimenu. - Paleisk, aš pati.
- Palydėsiu tave. Nenoriu, kad krisdama susitrenktum galvą ir dėl to būčiau kaltas aš. - pasakiau ir pajudėjome prie durų. Išsitraukusi raktus, ji atrakino duris ir pasiremdama rankomis įėjo į vidų. Sekiau iš paskos. Wow. Jos namas gražus ir jaukus. Jame ne daug vietos, tačiau jis puikiai tinka jai. Ar bent jau tai Gabriellai, kurią pažinojau.
- Na štai, aš jau namuose. Dabar gali eiti. Ačiū už pagalbą, bet to nereikėjo. Būčiau susitvarkiusi pati. - ji pradėjo kosėti.
- Taip žinoma, eime. Kur tavo miegamasis? - ji iškėlė ranką, nurodydama kryptį, o po to duris.
- Man reikia persirengti. - padėjau jai nusivilti paltą ir pasodinau ją ant lovos. Ji atrodė prastai.
- Tuoj surasiu ką galėtum užsivilkti. - ji prunkštelėjo.
- Taip, kur gi ne. Po mano apatinius tu nesiknisi, kad ir kaip to norėtum. - ji atsistojo ir lėtai priėjo prie spintos. Iš jos ji išsitraukė sulankstytus drabužius ir patraukė vonios link.
- Gali persirenkti čia, tau nebūtina niekur eiti. Nėra nieko, ko nebūčiau matęs ankščiau. - pašaipiai pasakiau.
- Net matant mane tokioje būsenoje, tu vis vien stengiesi mane pašiepti. Tu pasikeitei ir jei atvirai, nenoriu tavęs tokio pažinti. - ji labai rimtai pasakė pradingdama už vonios durų. Hmmm. Tikriausiai perlenkiau lazdą. Po dešimties minučių ji gryžo, o aš pašaipiai išsišiepiau. Ji vilkėjo šiltas kojines ir mano marškinius. Tuos pačius, kuriuos ji užsivilko pirmą kartą mums permiegojus. Tai iš tiesų paglostė mano savimeilę. Ji lėtai priėjo prie lovos ir palindo po patalais.
- Atrodai ne kaip. - atsisėdau ant fotelio šalia lovos.
- Nejaugi? Ačiū už pastebėjimą, genijau. Šūdas, mano galva. - ji uždėjo ranką sau ant kaktos.
- Kur tavo vaistinėlė? - pavarčiau akis.
- Pasiimsiu pati. Chan, tu tikrai jau gali eiti. Pateiki tokį įvaizdį, jog tau iš tiesų rūpiu. - manau ji bandė mane dėl to išgazdinti? Mane paėmė juokas.
- Sakyk kur vaistinėlė, tu kaip mažas vaikas. - atsidusau.
- Kažkada tas mažas vaikas gulėjo po tavimi. Tuomet nesiskundei. - ji rimtai žiūrėjo į mane. Šūdas. Suprantu ką ji daro ir, kad ir kaip to nenorėčiau, bet tai veikia. Pro akis prabėgo vaizdiniai kaip mano rankos tyrinėjo jos kūną pirmą kartą. Jaučiau susijaudinimą kylant mano kūnu ir atsikrenkščiau, bandydamas nuvyti šias mintis šalin. Paėmęs vaistinėlę ištraukiau vaistus nuo skausmo ir temperatūrai reguliuoti.
- Kur galiu rasti virtuvę, puodelį ar kažką panašaus į tai? - mane erzina būti naujose vietose, nes net nenutuokiu kur viską rasti.
- Chan, puodelis ant komodos šalia tavęs. Priešais, vonios durys. Kodėl tu toks išsiblaškęs? - ji susiraukė.
- Aš ne išsiblaškęs, aš suirzęs. Yra skirtumas.- suburbėjau ir nuėjęs į vonią, pripildžiau puodelį vandeniu. Gryžęs padaviau jai vaistus ir puodelį. Ji juos išgėrė.
- Ačiū. - ji švelniai pasakė. Linktelėjau jai ir sukritau ant to paties fotelio prie lovos. Ji keistai į mane žiūrėjo.
- Kas? - paklausiau pasitrindamas skruostus lyg būčiau kažkuo išsitepęs.
- Kodėl tu vis dar čia? Suprantu tavo norą visais rūpintis, bet man tikrai viskas gerai. Gali važiuoti. - jos tonas tylus ir girgždantis.
- Manqu liksiu kol užmigsi, jei tu nieko prieš. Felix neįleis manęs į namus, jei sužinos, kad palikau tave tokios būsenos. - pasakiau bandydamas skambėti įtikinamai. Tiesa pasakius, noriu likti ne dėl jos, o dėl to, kad galėčiau pašniukštinėti po jos namus. Galbūt rasiu kažką, kas duos bent kažkokį atsakymą.
- Nieko neliesk ir nesitikėk, kad leisiu atsigulti šalia. Nemanyk, kad esame draugai ar kažkas panašaus. - ji sušniurkštė nosimi.
- Neturėjau tokios minties. Mes negalime būti draugais. - pritariau jai suprunkšdamas. Ji daugiau nieko nesakė, tiesiog užmerkė akis.
Gabriella užmigo gana greitai. Ji prakaituoja, o jos kvėpavimas nepastovus. Išėjau iš kambario ir apėjau visus namus. Iš tiesų, namai labai jaukūs ir gražūs. Tvarkingi. Pradėjau naršyti spintelėse, tačiau be begalės popierių, užrašų, CD plokštelių ir šiaip moteriško šlamšto. Hm. Kodėl nepagalvojau apie tai ankščiau. Jei ji ir laikys kažką svarbaus namuose, tai bus jos kambarys. Gryžus į kambarį apieškojau spintas. Stengiausi nieko nesujaukti, kad ji nesuprastų, kad knisausi po jos daigtus. Nieko. Visiškai nieko. Pradėjau naršyti rašomojo stalo stalčius. Vėl, daug dokumentų, sutarčių, užrašų, natų ir vokas. Pala vokas? Jis neužklijuotas. Privalau sužinoti kas jo viduje. Perlenkiau jį ir įsikišau į džinsų kišenę. Gryžau prie fotelio ir atsisėdęs pažiūrėjau į Gabriella. Viskas būtų buvę kitaip, jei tik ji nebūtų išvykusi. Kvailai įsimylėjau tą merginą ir skaudžiai nudegiau. Nebekartosiu tos pačios klaidos du kart. Net nepajutau, kaip akys lėtai užsimerkė.