RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch9. How was Jade?

- Taigi, ką nori veikti. - vos įsėdus į automobilį prabilo Felix.
- Nežinau. Tiesa pasakius, net nežinau kodėl tau paskambinau. - atsidusau. Iš tiesų nežinau ką aš sau galvojau. Buvo kilusi mintis pabėgti, bet nebenorėjau jo tiesiog palikti. Tai darosi mano įpročiu.
- Tau viskas gerai? - jis visu kūnu atsisuko į mane.
- Taip. Taip, man viskas gerai, tiesiog nežinau. Nenorėjau būti viena ir nenoriu laiko leisti namuose. Pastaruoju laiku tik tai ir darau. - perbraukiau ranka per plaukus, norėdama patraukti juos iš akių.
- Na, jei nori galime važiuoti pas mane? - jis pasikasė pakaušį.
- Felix, ar tu bandai su manimi permiegoti? - pajuokavau ir mačiau kaip jis vos susilaikė nepradėjęs juoktis.
- Taip, Gabriella. Tu labai seksuali. Negaliu susilaikyti. - stengiausi sulaikyti šypseną.
- Nemanai, kad pirmiausia turėtum nusivesti mane į pasimatymą? - nebegaliu daugiau. Suprunkščiau ir prapliupau juoktis, o Felix iš paskos. Man tai patinka. Viskas lyg senais laikais. Senais laikais. Taip.
- Važiuojame? - jis klausiamai kilstelėjo antakius.
- Žinoma. - palinksėjau vis dar besišypsodama.
Visą kelią kalbėjomės mažai. Tiesa pasakius, jis apsistojęs ganėtinai toli nuo kavinukės. Negaliu patikėti, kad jis tiek važiavo, kad tiesiog pasikalbėtų su manimi. Privažiavome labai modernų daugiabutį. Pakėliau antakius. Mano skoniui, tai per daug prašmatnu. Visą laiką sekiau Felix iš paskos. Liftu užkilome į 17 aukštą. Tragedija, jei sugestų liftas. Jo butas gražus, galbūt kiek per didelis vienam žmogui, tačiau vaizdas pro langą viską atperka. Felix papirko mane savo lauko terasa. Iš tiesų tai tiesiog balkonas su staleliu ir kėdėmis, tačiau jo pilnai užtenka.
- Eime, prisėsime, pasikalbėsime. - jis uždėjo ranką man ant liemes ir palydėjo ant svetainėje buvusios sofos.
- Vaizdas nuostabus. - pasakiau dar karta pažvelgdama pro langą.
- Taip, tačiau sugedus liftui, tragedija. - jis pasakė, o aš staigiai į jį atsisukau.
- Aš pagalvojau lygiai tą patį kol juo kilome. - jis iškėlė ranką ir aš jam daviau penkis.
- Norėtum ko nors? Kavo, arbatos? - jis paklausė entuziastingai.
- Tik vandens, ačiū. - jis palinksėjo ir atsistojęs dingo. Netrukus gryžęs įdavė man stiklinę vandens.
- Na, ką manai? - jis parodė į kambarį.
- Didelis. Daug erdvės. Nežinočiau ką su ja daryti. - pasakiau atsigerdama.
- Taip, na matai yra toks dalykas ir.. - jis nespėjo man pasakyti kai išgirdome uždaromų durų garsą.
- Tu kažko laukei? - paklausiau parodydama durų link?
- Na tai... - jis užtęsė. Iš už sienos išlido Chan.
- Kas čia vyksta? - jis atrodė sutrikęs.
- Tą patį norėčiau sužinoti ir aš. Ką čia veiki? - jaučiuosi sutrikusi.
- Ką aš čia veikiu? Ką tu čia veiki? Aš čia gyvenu. - jis sukryžiavo rankas ties krūtine. Šūdas, jo rankos. Gabriella, raminkis.
- Feliiiiiiiiix, - piktai atsisukau į jį ir parodžiau į Chan. - Nemanai, kad turėjai man tai pasakyti?
- Taip pat kaip pasakei tu? Juokinga. - Chan sumurmėjo ir pajudėjo link įėjimo į virtuvę.
- Kaip sekėsi su Jade? Smagiai praleidote laiką? - suprunkščiau ir ignoravau jo komentarą.
- Taip, tiesa sakant, praleidome puikiai. Ji labai įdomi ir patraukli mergina. O kas, pavydi? - jis šūktelėjo iš virtuvės. Felix parėmė alkūnes į kelius ir rankomis užsidengė veidą.
- Tiesa sakant priešingai. Sveikinu tapus nuosavybe. - garsiai nusijuokiau.
- Kas ta Jade ir nuosavybe? Ką? - Felix atrodė suirzęs.
- Jade yra mergina su kuria dirbu. Chan šiandien ją nusivedė papietauti. Dabar ji prilips kaip medžio sakai ir bus labai sunku atsikratyti. Jau pirmąją dieną ji man pareiškė savo nuosavybės teisę. - pradėjau juoktis. Felix sukikeno.
- Chan, nejau susiradai merginą? - prunkštelėjo.
- Tikiuosi. Manau man pasisekė. Ji įdomi, iškalbinga ir puikiai bučiuojasi. - suriko atsakydamas. Puikiai bučiuojasi? Dieve, juk jie tik vakar susitiko. Na jis greitina tempą. Mane pabučiavo tik po savaitės. Viskas gerai. Man viskas gerai.
- Žinau! - surikau atgal. Felix galva greit atsisuko į mane.
- Ką? - Felix antakiai šoktelėjo į viršų.
- Ką? - Chan galva išlindo iš už virtuvės įėjimo sienos.
- Juokauju. Per ketverius metus visiškai sumedėjot. - pavarčiau akis ir pabaigiau vandenį. - Jau važiuosiu. Nelydėk, žinau kur išėjimas.
- Palauk, parvešiu tave. - atsistojo Felix.
- Viskas gerai, gryšiu autobusu. Pailsėk, atrodai pavargęs. - pavėliau jo plaukus, o jis perbraukė per juos ranka ir nusišypsojo.
- Aš galiu tave parvešti. Juk nebijai likti tik dviese, ar ne? - Chan pasirėmė su petimis į virtuvės staktą, kad galėčiau jį matyti. Ant jo veido puikavosi pašaipi šypsena. Pff, norėtum.
- Žinoma, tuomet galime važiuoti? - nusišypsojau netikra šypsena ir apsiaviau batus.
- Eime. - jis norėjo uždėti ranką man ant juosmens ir siekė durų rankenos, tačiau aš pirma atidariau duris.
- Po tavęs. - pašaipiai pasakiau. Chan stipriai sukando žandikaulį. Tau nieko neišdegs, brangusis.
- Tai žinoma. - jis pavartė akis ir išėjome iš buto.