RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch8. You okay?

Nors lauke ir šalta, tačiau oras gražus, todėl nusprendžiau eiti pėščiomis. Išsiuntusi CD plokštelę pajaučiau palengvėjimą. Na štai, atliktas dar vienas darbas. Diena ėjosi įprastai, užsakymai, aptarnavimas, sąskaita, tvarkymas. Stovėjome su Janet prie kasos ir tiesiog šniakučiavomės.
- Tiesa, kaip tavo mama? Galbūt jums reikia kokios pagalbos ar kažkas panašaus? - paklausiau nustodama juoktis.
- Kol kas viskas einasi puikiai, tik kol kas namo gryšti dar negali. Ją turi stebėti, tačiau reikalai atrodo gerai. Tikiuosi ją greitai paleis ir ji gryš namo. Ačiū, kol kas viskas gerai, tačiau turėsiu omenyje. - ji švelniai man nusišypsojo ir mane apkabino. Suskambo durų skambutis, kas reiškia naujus lankytojus. Atsisukau ir pamačiau link mūsų einantį Chan.
- Šūdas, paslėpk mane. - pradėjau dairytis aplinkui, o Janet žiūrėjo į mane nesuprantamu žvilgsniu. Ohhh nagi, padėk man.
- Jis atėjo čia ne dėl tavęs, todėl gali nebevaidinti. - pasakė iš persirengimo kambario išėjusi Jade. Ji permetė savo plaukus per petį ir priėjo prie mūsų.
- Ką? - nieko nesupratau.
- Labas, ar jau galime eiti? - Chan plačiai nusišypsojo.
- Žinoma. - Jade cyptelėjo. O Dieve, ne. Pradėjau garsiai juoktis. Tiesiog nesusivaldžiau. Negaliu sustoti.
- O Dieve. - toliau kvatojau, o Janet žiūrėjo į mane išsišiepusi. Jade priėjo prie Chan ir pakštelėjo jam į skruostą. Pradėjau dar stipriau juoktis. Dieve man jau skauda plaučius.
- Tau viskas gerai? - paklausė Chan, tačiau aš iškėliau liuksą, rodydama jam, kad man geriau nei gerai. Kai galiausiai galėjau normaliai kvėpuoti, rankomis pasirėmiau į stalelį ant kurio stovėjo kasos aparatas.
- Viskas puiku, žinoma. Tai geriausia diena mano gyvenime. Prisiekiu. - vis dar kikenau.
- Kas tokio juokingo? - paklausė Jade įsikipdama į Chan ranką. Reikėjo stengtis dar labiau, kad sutvardyčiau juoką.
- Nieko, nieko. Viskas puiku. Pasilinksminkit. - pamerkiau akį Chan, o šis susiraukė.
- Tai gal jau galime eiti? - Chan susierzino. Tikriausiai jis tikėjosi kitokios mano reakcijos. Na tu jos negausi. Įdomu ar jis ištvers visus pietus su Jade. Statau visą šimtą, kad duos jai kokį netikusį pasiaiškinimą, kodėl turi dingti iš ten. Garantuoju, kad tai bus "darbo reikalai". Jiems išėjus Janet atsisuko į mane.
- Kas čia buvo? - ji atrodė pasimetusi.
- Gyvas anegdotas, štai kas. - nusišluosčiau juoko ašaras.
- Nesuprantu. - ji vėl pažiūrėjo į duris.
- Gerai, tik prisiek niekam nesakyti. - ji parodė gestą kaip užsitraukia lūpas ir išmeta užtrauktuką. - Tas vaikinas su kuriuo išėjo Jade. Jo vardas Chan. Jį pažystu jau labai seniai, mat mes buvome kartu. Kartu kaip pora. Prieš ketverius metus Korėjoje, tačiau man teko skubiai išvykti, todėl santykiai nutrūko. Pažystu jį. Chan su ja tikrai neištvers valandos. - pradėjau kikenti.
- Palauk, tu ir jis? Jis atrodo vyresnis. Daug vyresnis už tave. Net nebūčiau atspėjusi. - ji išsižiojo.
- Taip, na jis šešeriais metais už mane vyresnis, todėl jam dabar kiek? 30? Mūsų santykiai buvo gan.... ummm..... - neradau tinkamų žodžių jiems apibūdinti.
- Audringi? - paklausė Janet.
- Manau galima taip sakyti. Manau jis stengėsi iš manęs išgauti tam tikrą reakciją, tačiau tam jis pasirinko tikrai netinkamą žmogų. Jis ir Jade visiškai skirtingi. Chan niekada nežiūrėtų į tokią merginą kaip ji. - pasakiau nušluostydama stalelį.
- O galbūt tu nori, jog tai būtų tiesa, nes jam gryžus į tavo gyvenimą, gryžo ir tavo jausmai jam? - nuo mano veido greitai dingo šypsena.
- Ne. Niekas negryžo. Tiesa pasakius nenoriu su juo turėti jokių reikalų. - atsidusau.
- Palauk, jei tu su juo susitikinėjai būdama Korėjoje ar tai reiškia, kad jis... - neleidau jai baigti.
- Taip ir jis negali apie tai sužinoti. Janet aš rimtai. Nei gyvai sielai. - ji iškėlė rankas į viršų.
Janet mane lankė ligoninėje, kai praradau vaikelį. Ji žinojo mano situaciją su tėvu, tačiau iki šiol nežinojo nieko kas vyko Korėjoje. Nepasakojau jai apie vaikinus. Keista, kad ji jų nežino. Jie koncertavo Sidnėjuje. Žinoma aš į koncertą net negalvojau eiti, nes buvau užrakinta Benjamin namo rūsyje. Taip, jis mėgdavo tai daryti, kai jo nuomone, pradėdavau jį erzinti. Išleisdavo, kai būdavo laikas gaminti vakarienę, pietus ar pusryčius. Mane nukrėtė šiurpas prisiminus varvančius vamzdžius ir tą šlykštų tvaiką. Na, tai jau praeityje. Manau, kad paerzinsiu
Chan dar labiau. Išsitraukiau telefoną ir surinkusi Felix numerį, pridėjau jį prie ausies.
- Gigi? Labas. Nesitikėjau, kad paskambinsi. - pasakė girgždančiu balsu.
- labas, taip, na, aš irgi. Kaip manai, galbūt galėtume susitikti po darbo? - prikandau apatinę lūpą.
- Žinoma! Ar tave paimti? - girdėjau kaip staiga pasikeitė jo balso tonas. Jis laimingas. Awwwww.
- Jei tau nesunku, tai būtų tobula. Lauksiu tavęs šeštą? - sukikenau.
- Būsiu. Yesssssss. - girdėjau prieš išsijungiant pokalbui. Nusijuokiau.
- Ką tu sumąstei? - paklausė Janet paimdama padarytą kavos puodelį į rankas.
- Jis jau matė mano namus, laikas aplankyti ir jį. - nusišypsojau.
- Nesijaudini, kad ten bus ir tavo buvęs? - ji kreivai į mane pažiūrėjo.
- Jie artimi, bet nemanau, kad ir gryžę namo jie apsigyveno kartu, todėl viskas gerai. Be to, jie juk nori turėti privatumo, jie suaugę vyrai, o ir manau, kad tikrai nori aplankuti savo šeimas. - truktelėjau pečiais.
- Kaip pasakysi, - ji pakėlė antakius ir apsisukusi nunešė kavos puodelį prie pirmo stalelio.