RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch7. Nice to meet you.

Chan POV

Sėdėjau kavinėje, kurioje dirba Gabriella, tačiau niekur jos nemačiau. Galbūt jai šiandien laisvadienis ar kažkas panašaus? O galbūt ji ir vėl sugalvojo pradingti? Tai jai būdinga.
- Labas, - prie mano stalelio prisėdo blondinė, pūstomis raudonomis lūpomis.
- Umm, labas? - jaučiausi sutrikęs. Kaip suprantu jos vardas Jade. Gabriella ją kvietė mus aptarnauti tą dieną, kai po ketverių metų ją sutikome čia.
- Nematau tavęs čia dažnai. - ji pradėjo sukti plaukus aplink pirštą ir klapsėti savo priklijuotomis blakstienomis. Kodėl kai kurioms merginoms tai atrodo patrauklu? Ji visiška Gabriellos priešingybė. Jos išvaizda tiesiog šaukte šaukia, kad ji materialistė. "Užteko vieną kartą susitikti ir dabar visas kitas jau lygini su ja?" Prabilo mano pasamonė. Ughhh užsičiaupk. Nieko panašaus.
- Buvau išvykęs. - nusišypsojau. Tikriausiai aš per senas žaisti tokius žaidimus, tačiau galiu teigti, kad Gabriella negali jos pakęsti.
- Suprantu. Galbūt galėčiau tau kažko atnešti? Galbūt kavos? - aš negeriu kavos tu kvaiša.
- Ne, ačiū. Tavo kompanijos man visiškai užtenka. - prikandau apatinę lūpą ir stebėjau kaip ji nurausta.
- Aš Jade. - ji ištiesė man savo ranką. Mane nukretė šiurpas.
- Chan. Malonu susipažinti. - švelniai suėmiau jos ranką.
- Taigi, Chan. Kas privertė tave sugryšti? - ji apsilaižė savo lūpas. Nežinau kodėl, bet jaučiuosi keistai nemaloniai vien jai sėdint priešais.
- Darbas. Namų ilgesys. Išsirink kuris iš jų svarbesnis. - pasakiau specialiai ją nužvelgdamas akimis. Hmmm. Gabriellos kūnas gražesnis. "Sakiau". Užsičiaupk tu pagaliau.
- Jei tai ne paslaptis, kuo užsiimi? - ji caktelėjo liežuviu. Eww. Tai skambėjo gana šlykščiai.
- Esu muzikos prodiuseris. - šiek tiek pasilenkiau arčiau jos. Mačiau kaip užsidegė jos akys.
- Na tai gana pelningas verslas. - o ką aš sakiau. Materialistė.
- Na, nesiskundžiu. - nusijuokiau.
- Jade! Nešk užpakalį prie darbo! - sušuko kažkoks vyras, stovintis prie kasos.
- Atleisk, turiu eiti. Tikiuosi dar susitiksim. - ji mirktelėjo man. Vos sutvardžiau juoką.
- Ką manai, jei rytoj atvažiuočiau paimti tavęs pietums? - paklausiau atsistodamas kartu su ja ir įsikišdamas rankas į priekines džinsų kišenes.
- Skamba puikiai. Pietūs prasidės pirmą valandą. Lauksiu tavęs čia. Iki. - ji apsisuko ir pradėjo žingsniuoti, akivaizdžiai stengdamasi vizginti savo užpakalį. Išėjęs pro kavinės duris, nusipurčiau. Visos merginos man, kažkodėl, neįtinka. Tai tas, tai anas. Kartais atrodo pats ieškau prie ko prikipti, kad tik nereikėtų susitikti vėl. Tiesiog nejaučiu nieko panašaus kaip s...... " kaip su Gabriella?". Gal yra čia koks mygtukas, kaip ją išjungti? Suprantu, tai blogai, tačiau vis dar jaučiu įtampą tarp savęs ir jos. Tai mane neramina. Bijau, kad viskas nepasikartotų. Nenoriu to. Santykių man per akis. Manau rytoj laukia įdomi diena.

Gigi POV

Baigiau įrašinėti demo. Sony visai išblūdo. Jei ir toliau viskas vystysis tokiu tempu, turėsiu kurybinę krizę. Įrašiau viską į CD plokštelę ir supakavau. Rytoj pakeliui į darbą išsiūsiu. Nors mano galva ir yra kaip tiksinti bomba, tačiau darbus reikia atlikti laiku. Ir reikėjo vakar man to vyno. Tiesa. Atsibudusi ant sofos su nuverktomis akimis, pasigailėjau suteikdama vilties Felix. Noriu tikėti, kad jis nieko nepasakos Chan, tačiau nuojauta sako ką kitą. Juk praėjo tiek daug laiko. Jis tikriausiai manimi taip pat nepasitiki. Jei vėl atnaujinsiu ryšius su Felix, neišvengsiu ir Chan. Nebenoriu vėl kristi į tą pačią duobę. Jei vėl pradėsime bendrauti, neišvengiamai išaiškės tiesa. Niekuo negaliu pasitikėti. Tik savimi.
Likusią dienos dalį praleidau drypsodama lovoje su liūdnais romantiniais filmais ir traškučių dubenėliu. O ką? Reikia kartais išsiverkti. Na taip, žinau, savo sesiją turėjau vakar, bet kam rūpi? Jei noriu ir galiu manęs niekas nestabdo. Nusišluosčiau ašaras kai Heizelė skaitė laišką nuo Augusto, kuris mirė. Nuostabus filmas. Laikas į vonią. Šiaip ne taip išsiropščiau iš lovos ir patraukiau vonios kambario link. Taip, mano namuose dvi vonios. Viena mano kambaryje, kita netoli svetainės. Taip pat ir tualetai. Jaučiuosi kaip iš Arianos Grande dainos. I want it, i got it. Melodija žaidė mano galvoje, kol vonia pildėsi karštu vandeniu, nuo kurio sklido saldus Hiacinto vonios burbulų kvapas. Pasaka. Mirkau vonioje gal pus antros valandos, kol atšalo vanduo. Keistas dalykas. Vieninteliai du veidrodžiai visuose namuose yra voniose. Man nepatinka save matyti. Net miegamajame neturiu veidrodžio. Vengiu žiūrėti į save ar savo kūną. Nenoriu matyti randų. Nenoriu nieko prisiminti, tiesiog noriu laisvai gyventi. Naktimis vis dar sapnuoju košmarus. Vis tuos pačius vaizdinius. Negaliu jų ištrinti ar pamiršti. Noriu nuo jų išsilaisvinti. Vis bandau surasti, kas priverčia tėvus šitaip elgtis su savo vaikais, tačiau paaiškinimo nerandu. Jis šlikštynė ir tikiuosi, kad greitai galėsiu šokti laimės šokį jo laidotuvėse už tai ką jis man padarė. Už tai ką jis iš manęs atėmė. Už tai, ką jis padarė mamai. Tikiuosi tas padugnė degs kaitriausiose pragaro ugnyse visą amžinybę be galimybės ištrūkti. Uhhh. Net palengvėjo.