RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch6. I can't.

Gigi POV

- Na, tai melas. - nekenčiu, kad jis mane taip gerai pažysta. Šūdas. Aš pravirksiu. Labai noriu jį apkabinti, taip labai, kad net skauda.
- Tai tu pasirinkai, kad tai melas. - paėmusi vieną taurę, padaviau ją Felix ir paėmusi savąją, gryžau į svetainę ant sofos. Netrukus atėjo ir jis.
- Ne. Tai tu turėjai planus. Turėjai planą likti Korėjoje, studijuoti. Mačiau, kad buvai laiminga ir tuomet puf. Tu išvažiavai. Neįtikinsi, kad bėgai nuo savo jausmų. Niekada tuo netikėsiu. - jis pasakė piktai dėptelėdamas į mane.
- Tai tavo pasirinkimas, ne mano. - jaučiausi apsvaigusi, bet be šito, negalėčiau įveikti šio pokalbio. - Kaip tu ir Hyunjin?
- Mes susižadėję. - jis plačiai išsišiepė. O Dieve. O Dieve. O Dieve.
- Rimtai?! Felix tai nuostabu. Sveikinu! - sušukau pasilenkdama jį apkabinti tačiau greitai save sustabdžiau. Jis liūdnai šyptelėjo.
- Ačiū. - atsikrenkštė.
- Kaip kiti vaikinai? Ar jiems viskas gerai? - man tikrai įdomu, kaip jiems sekasi.
- Nori visų paskalų, ar ne? - jis nusijuokė, o aš nusišypsojau.
- Žinoma. - gurkštelėjau iš taurės. Jis padarė tą patį.
- Na, nuo ko čia pradėjus. Lee Know baigė karo tarnybą. Chanbin šiuo metu pradėjo ją atlikinėti. Han, Hyunjin ir Seungmin bijo, tačiau stengiasi išlikti ramūs. Lee Know ir Han pradėjo susitikinėti. Chan padeda prodiusiuoti kitiems kpop idealams ir kitiems atlikėjams. Jis negali būti be darbo. - pasakojo, tačiau man išgirdau tik tai, kad Lee Know ir Han pora.
- Palauk. Lee Know ir Han? Kada? Kaip tai nutiko? Tiesa pasakius, buvau įsitikinusi, kad Lee Know buvo mane įsižiūrėjęs. - išpūčiau akis ir šiek tiek linktelėjau link Felix. Aš šokiruota.
- Tiesa. Tu buvai, tačiau kai Chan visiems papasakojo apie judviejų santykius, jie suartėjo. Na jie ir taip buvo labai artimi, tačiau vienas pokalbis po kito ir nespėjus mirktelti po maždaug mėnesio jie mums pranešė, kad pradėjo susitikinėti. - jis truktelėjo pečiais.
- Džiaugiuosi dėl jų. Jie puiki pora. - šyptelėjau atsigerdama iš taurės. Tiesa pasakius jaučiuosi labiau nei apsvaigusi. Manau Felix tai taip pat pastebi. Su kiekvienu gurkšneliu mano galva sukasi vis labiau.
- Tiesa. O kaip tu? Turi vaikiną? Chan pasakojo, kad matė tave su kažkokiu vaikinu. - jis įsipatogino, lyg tai būtų labiausiai jį dominantis klausimas. Ištiesiau rankas į viršų pasiražydama ir pastebėjau kaip susiraukė Felix antakiai jam žiūrint į jas. Šūdas, mano riešas. Paskubomis nuleidau rankas ir atsikrenkščiau.
- Ne. Fui ne. - pasakiau trumpai. Jaučiausi nepatogiai priešais jį.
- Kodėl? - jaučiausi dėkinga, kad jis neklausinėjo apie mano randą. Žinau apie ką jis pagalvojo, tačiau neketinu jam pasakoti, kaip iš tiesų viskas įvyko.
- Nežinau. Nesakysiu, kad nebuvo variantų. Meluočiau. Tiesiog nei vienas netiko man. Manau turiu per didelius standartus. Vos pradėjus su kažkuo kalbėtis, randu kas man tiesiog nepatinka. - atsidusau ir padėjau tuščią vyno taurę ant kavos stalelio.
- Oh nagi. Nejau nenori turėti kažką šalia savęs? - jis numykė lyg tai būtų didžiausias pasaulio stebuklas.
- Aš noriu, tačiau bandydama su kažkuo užmegsti ryšį, nejaučiu nieko panašaus, nei kad jaučiau s... - nutilau. Mačiau, kaip Felix bando tvardyti šypseną.
- Supratau. Pirmoji niekada nemiršta. - jis apsilaižė lūpas. Ką???
- Nedaryk savo išvadų. Chan pamiršau jau seniai. Nebenoriu su juo turėti nieko bendra. - jis turi laikytis nuo manęs atokiai. Nepajėgsiu laikyti paslapties ilgai, jei jis bus šalia manęs. Šios paslapties jam negalima sužinoti. Niekada. Tai palaužtų bet ką.
- Žiiiiiiiiinoma. Aš noriu šeimos, vaikų. Tikiuosi, kadanors galėsiu tai turėti. - atsiduso jis.
- Turėsi, pamatysi. Ko norėtum? Berniuko ar mergaitės? - stengiausi skambėti džiaugsmingai. Vaikų tema man labai skaudi.
- Abiejų, tu? - jis atrodė labai laimingas, kalbėdamas apie tai.
- Nenoriu. - pasakiau lūžinėjančiu balsu.
- Nenori šeimos? - Felix atrodė šokiruotas. Suprantu jį. Nuolatos jam kartodavau, kad turėsiu didelę šeimą.
- Aš ne... Aš negaliu. - nuleidau galvą jausdama artėjančias ašaras. Šūdas. Giliai įkvėpiau ir lėtai iškvėpiau. Viskas gerai, Gabriella. Viskas gerai.
- Ką turi omenyje? Nejaugi, tu?? - jis nutilo.
- Taip. - man nusispjaut. Šiandien išgersiu visą butelį. Rytoj turiu laisvadienį, todėl tai nėra svarbu. Atsistojau ir paskubomis iš virtuvės atsinešiau butelio likutį.
- Nenorėjau tavęs nuliūdinti, Gigi. Ar tu tuo tikra? Nieko negalima padaryti? - Felix uždėjo savo ranką man ant peties. Dėl Dievo meilės, užsičiaupk. Prašau.
- Ne. Gydytojai sako, kad net jei man ir pavyks pastoti, nėštumas bus sudėtingas ir komplikuotas. Kiltų grėsmė ne tik vaikelio gyvybei, bet ir mano. - jaučiau ašarą riedant mano skruostu ir greit nusisukau, kad jis negalėtų to matyti. Netrukus pajaučiau dvi rankas, tvirtai apglėbiant mano kūną. Pasidaviau. Reikėjo tik tiek nedaug ir aš pasidaviau. Apkabinau jį ir iš mano akių pasruvo upeliai. Jis leido man verkti.
- Užjaučiu, Gigi. Tu susitvarkysi. Vis dar lieka galimybė įsivaikinti. - jis glostė man galvą.
- Taip, nes įsivaikinti būnant vienišai ir netekėjusiai yra super duper lengva. Niekada nebūsiu mama, Felix. - sušniurkščiau nosimi.
- Tiesa, tačiau tai nėra neįmanoma. Tu susitvarkysi. - suprantu, kad jis bando mane paguosti, tačiau mane tai tik nervina ir erzina.
- Žinoma, manau pokalbių mums jau užteks. Palydėsiu tave. - atsitraukiau ir nusišluosčiau ašarotas akis ir šlapius skruostus. Felix susiraukė, tačiau nieko nesakęs atsistojo. Palydėjau jį iki lauko durų.
- Gerai, Gigi. Vertinu tai, kad sutikai pasikalbėti. Neketinu trauktis, pasiilgau tavęs. Prisipažinsiu, iš pradžių pykau ir jaučiausi paliktas, bei įskaudintas, tačiau žinau, kad nebūtum padariusi nieko, kas galėtų mane įskaudinti, be visiškai jokios priežasties. Manau, kad stengeisi mane apsaugoti, todėl ačiū tau. Tikiuosi dar pasimatysime? - pasiilgau jo švelnaus žvilgsnio ir apkabinimų. Jau daug kartų tai sakiau. Galėsiuosi to vėliau.
- Žinoma. Aš taip pat tavęs pasiilgau, Felix. - šyptelėjau ir apkabinau jį. Atsitraukus jis dar kart švelniai man nusišypsojo ir išėjo pro duris. Atsidusau. Laikas į lovą. Jau devynios, o aš nevalgiau vakarienės. Jaučiuosi per daug išsekusi, kad gaminčiau, todėl manau ją praleisiu. Noriu įsisukti į šiltus patalus ir niekada iš ten neišlysti.

Felix POV

Man gaila Gabriellos. Išgirsti tokias žinias turėjo būti tikras smūgis. Ypač būnant moterimi. Ji visada norėjo didelės šeimos. Įsėdau į automobilį ir jį užvedęs pajudėjau iš vietos. Visą kelią iki mano ir Chan apartamentų galvojau apie jos pasakytus žodžius. Ji stengiasi mane įtikinti, kad viskas tik dėl jos, kad tai buvo jos pasirinkimas. Jos sprendimas. Žinau, kad tai netiesa. Kol ji buvo Korėjoje, atrodė be galo laiminga. Jai ten labai patiko. Ji nekantravo pradėti studijuoti, tuomet, lyg iš giedro dangaus, ji "išsigando jausmų Chan" ir nebenorėdama mums trugdyti, dingsta? Tai visiška nesamonė. Žinau, kad su laiku ji man atsivers. Aš pasiruošęs palaukti.