RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch5. You happened.

Stovėjau prie jos durų ir galvojau ar verta pasibelsti. Gal Chan teisus, ji nebenori manęs savo gyvenime? Juk tai Gigi, c'mon. Pabeldžiau ir nekantriai laukiau kol ji atidarys. Durys atsivėrė ir priešais mane išdygo Gigi su storu, minkštu chalatu. Prunkštelėjau.
- Tau juokinga? Ne visi galime sau leisti poilsiauti be atsakomybės, ar ne? - ji piktai išrėžė. Jos akys išdavė, kad ji jaudinasi. Juk tai aš. Nematau prasmės nerimauti. Kas po galais jai nutiko?
- Ne, tiesiog prisiminiau tavo mamos chalatą su letenėlėmis ir ausytėmis. - sukikenau. Jos veidas sušvelnėjo.
- Užeik. - ji pasitraukė nuo durų, kad galėčiau įeiti į vidų.
- Wow. - ji čia ganėtinai gerai įsikūrusi.
- Kas? - ji atrodė nervingai, negalėjo pastovėti ramiai, vis vingavo į šonus.
- Gražiai įsikūrei. Ar tai.... - užtęsiau norėdamas klausti ar namas priklauso Benjamin.
- Ne. Viskas mano. Visą tai padariau pati. - ji pradėjo žvalgytis aplink ir jos veidą papuošė šypsena.
- Didžiuojuosi tavimi, Gigi. Tai šaunu. Turiu omenyje visą tai, tave, tavo gyvenimą. - pasakiau.
- Umm.. - ji nuleido galvą ir pradėjo vengti akių kontakto su manimi. Jai galiausiai pakėlus akis į mane, pasirodė jos rausvi skruostai. Awww, ji nuraudo. Jos akyse žibėjo pasididžiavimas. - Norėtum, kad viską aprodyčiau ar nori pradėti mūsų "pokalbį" - ji parodė kabutes. Susiraukiau.
- Manau, kad galėtume pasikalbėti. - truktelėjau pečiais. Ji apsisuko ir pradėjo kažkur eiti. Sekiau iš paskos. Sprendžiu, kad čia yra virtuvė iš stovinčio šaldytuvo, viryklės ir stalo su keturiomis kėdėmis. Iš vienos iš spintelių ji išsitraukė dvi taures ir vyno butelį. Susiraukiau. Ji atsisuko į mane.
- Gersi? - paklausė pakeldama antakius ir parodydama į mane su taure.
- Ne, ačiū. Nuo kada pradėjai gerti? - paklausiau, pirštu pasikasydamas antakį.
- Nuo kada pradėjai mane teisti? Užmiršai, kad ankščiau tai darėme kartu? - ji pasišaipė.
- Gigi, kas tau nutiko? - susiraukiau ir dėjau žingsnį arčiau jos.
- Gyvenimas. - ji atsakė pildama vyną į taurę gerokai daugiau nei reikėtų.
- Aš nesuprantu, - atsidusau.
- Taip, Felix, tu nesupranti. Tu neturėtum čia būti. Aš nenoriu, kad čia būtum. Tiesa pasakius, tikėjausi, kad daugiau tavęs nebepamatysiu. Nei vieno iš jūsų. - kažkas jos veide nedavė man ramybės. Matau, kad ji man meluoja, bet kodėl?
- Taip, žinoma. Tikriausiai užmiršai, kad mes praktiškai kartu užaugome. Kodėl man meluoji? Ar tuo stengiesi įtikinti save? - dėjau dar vieną žingsnį. Ji sustingo.
- Ne. Meluoju ne aš. Meluoji pats sau, jei manai, kad galime gryšti į laikus prieš tau išvažiuojant ir paliekant mane čia. Tikrai negalime gryšti į laikus kai vėl susitikome ir palikau tave ten, na, o dabar esame čia. - ji praėjo pro mane, o aš toliau sekiau jai iš paskos. Ji sukrito ant sofos ir įsitaisė. Prisėdau šalia.
- Tai štai kas čia? Tavo kerštas man? - bandžiau suprasti kas vyksta, tačiau negaliu tvarkingai sudėlioti minčių.
- Ką? Manai galėčiau tau kenkti? - ji pasilenkė link manęs.
- Tiesiog bandau suprasti. - atsidusau.
- Na, auč. - ji pridėjo delną prie širdies, tuomet pakratė galvą. - Gal tu ir teisus. Turėjau atsilyginti, ar ne?
- Tuomet paaiškink man kas vyksta. Ar Benjamin vis dar bando su tavimi susisiekti? - bandžiau nukreipti pokalbį kur nors kitur, kad ji galėtų nusiraminti.
- Na, jis kalėjime, taigi ne. - ji gurkštelėjo iš taurės.
- Jis kalėjime?! Kaip, ką? - buvau šokiruotas. Kaip jai pavyko jį ten gražinti?
- Dėl Greg buto padegimo? Taip. Jis susidėjo su labai blogais žmonėmis. Sumokėjo kažkokiam vyrui, kad šis rastų ir "sutvarkytų" mano gyvenamą vietą. - ji kalbėjo taip lengvai ir paprastai, lyg tai būtu toks pat paprastas dalykas, kaip lašantis čiaupas ar netinkamas batų dydis.
- Taigi policija visgi viską išsiaiškino. Tai puiku. Tau nebereikia bijoti. - bandžiau paliesti jos ranką ant sofos atlošo, kurioje ji laikė vyno taurę, tačiau tai pastebėjusi ji prisitraukė ją prie krūtinės.
- Taip, na. Gaistro metu žuvo du žmonės, todėl jis iš ten nebeišeis. - ji vėl gurkštelėjo vyno ir tai tikrai nebuvo mažas gurkšnelis. Jei ji išgers per daug, pokalbis nueis šuniui ant uodegos. O galbūt tai kaip tik padrasins ją man atsiverti?
- Kažkas žuvo? Wow. Nesitikėjau šito. Kada visa tai įvyko? - smalsavau toliau, bandydamas iš jos ištraukti kiek įmanoma daugiau informacijos apie tuos ketverius metus, kuriuos ji buvo dingusi.
- Prieš dvejus metus. - prieš dvejus metus?! Velnias. Dabar ir aš šiek tiek pyktelėjau.
- Kodėl negryžai? Jei tai jis tau to neleido. Kodėl negryžai kai jį suėmė? - kiek piktokai pasakiau.
- Nes be manęs jums bus geriau. Mačiau kokią velniavą užvirau. Tu nuolatos jaudinaisi dėl manęs, Chan niekaip negalėjo sutelkti dėmesio į darbą. Aš išsigandau. Išsigandau jausmų Chan, pakartotinio prisirišimo prie tavęs ir pabėgau. Viskas paprasta. - ji niekada nemokėjo man meluoti. Niekada. Šis atvėjis ne išimtis. Papurčiau galvą ir silpnai nusijuokiau.
- Tu išsigandai savo jausmų? Rimtai? Be tavęs mums bus geriau? Dieve, negalėjai sugalvoti nieko įtikinamesnio? - pasišaipiau ir užverčiau galvą į viršų su šypsena veide.
- Na tai tiesa. Jei tuo netiki, tai tik tavo reikalas. Nežinai ką man teko patirti, todėl nedrįsk šaipytis iš manęs, mano pačios namuose. - ji piktai atkirto ir ištuštino savo taurę. - einu įsipilti dar. Tikrai negersi? Už senus laikus?
- Ugh, gerai. Tik nedaug. Aš vairuoju. - pasakiau atsidusdamas. Jos akys išsipūtė.
- Tu vairuoji? Nuo kada? - atvipo jos žandikaulis.
- Na, teisę vairuoti turėjau jau seniai, tačiau nesijaučiau patogiai sėdint prie vairo. Chan mane pripratino tai daryti. - pasikasiau pakaušį.
- Žinoma, kad Chan. Visur tik Chan. - ji atsiduso, o aš pašaipiai šyptelėjau.
- Tu galvojai apie jį. Nemeluok, matau, kad galvojai. - sekiau ją iki virtuvės ir pasirėmiau šalia jos į spintelę.
- Galbūt pirmuosius metus. Be vakar daugiau nebuvau apie jį pagalvojusi. - ji įpylė vyno į taures ir vėl gi, saviškę pripildė daugiau nei būtina. - Visas šis susitikimas su jumis man ėda nervus. Iki šiol gyvenau ramiai, tačiau manau jau įprasta, kad tu atsirandi lyg iš niekur.
- Na jei tau nerūpi, tai ir neturėtų groti tavo nervais. - pasakiau faktą, kuris jai labai nepatiko.
- Kas jam pasidarė? Turiu omenyje jis buvo šiltas, mielas, rūpestingas. Dabar jis piktas, susikrimtęs ir... - ji nutilo. Jos skruostai nusidažė rausva spalva. HA!
- Jam nutikai tu. Po to kai išvykai jis užsidarė savyje, tapo piktas, iš kambario išlysdavo tik darbo reikalais. Visa tai jį paveikė, Gigi. - ji žiūrėjo į mane stiklinėmis akimis.
- Taip turėjo nutikti Felix. - ji atsiduso. Matau, kad ji nori man kažką pasakyti, tačiau stabdo save.
- Manau nusipelniau bent paaiškinimo. - švelniai paliečiau jos ranką.
- Tu jį ir gavai. - ji staiga nusičiaudėjo ir sušniurkštė nosimi. - Manau būsiu peršalusi.