RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch4. Are you afraid of me?

- Jūsų late ir migdolinis pyragaitis. Skanaus. - priverstinai nusišypsojau ant stalelio padėdama puodelį su lėkštute. Mergina net neatsisukdama, paėmė keksiuką ir jo atsikando. Apsisukau ir nuėjau. Kokia nemandagi. "Kaliausė" prakalbo mano sąmonė. Silpnai šyptelėjau ir gryžau prie kavinės registratūros. Ten stovėjo Jade ir kabinėjosi prie Janet.
- Ta prasme, kodėl visuomet turiu dirbti už tave. Tau panašu, kad dirbčiau už pinigus, kuriuos kažkodėl gauni tu? - viena Jade ranka buvo ant jos juosmens, o su kita ji pirštu rodė į Janet.
- Jade, pirmas ir trečias staliukai skundžiasi, kad jau 20 minučių laukia sąskaitos. Gal galėtum pagaliau dirbti savo sumautą darbą ir gryžti pas klientus? - pasakiau pažvairuodama į ją.
- Kodėl manai, kad man rūpi ką tu turi pasakyti? - ji apsilaižė savo išpūstas lūpas.
- Išsiaiškinkime viską dabar. Dirbu čia ilgiau negu tu ir jei atvirai nemanau, kad tu čia esi reikalinga. Tu netvarkinga, pasipūtusi, neatsakinga ir nekoordinuota. Šiai vietai padarei daugiau nuostolių nei ji buvo patyrusi per paskutinius penkiarius metus. Manau laikas būtų užsičiaupti, išrašyti sąskaitas ir jas pristatyti žmonės. Mano savitvarda turi ribas, o jei tu nori vis dar turėti šį pigų peruką, patarčiau tau daryti būtent tai. - nusišypsojau jai netikra šypsena, o ji atrodė lyg tuoj nusproks ir paėmusi bukletą nužingsniavo kasos aparato link. Janet akys buvo išpūstos ir ji žiūrėjo į mane.
- Vis dar valdinga, huh? - krūptelėjau ir staigiai atsisukdama kažką kliudžiau alkūne. Pagaliau suvokusi kas vyksta, pamačiau Felix rankomis pasirėmusį į kelius ir giliai alsuojantį.
- Šūdas, Felix, atleisk, išgazdinai. Tau viskas gerai? - pripuoliau prie jo, tačiau jis tiesiog pamosikavo ranka.
- Karatistė. - jis atsikrenkštė ir išsitiesė. Dieve. Jis kitoks bet toks pat. Jis vyriškesnis, atrodo labiau subrendęs, tačiau vis dar švelnių veido bruožu, tuo pačiu demonišku balsu ir ta pačia plačia šypsena. Spindulėlis ne kitaip.
- Tau tikrai viskas gerai? Atleisk, suveikė refleksas. - greit pasakiau ir lygiai taip pat greit užsičiaupiau.
- Refleksas? Kam? - jis atrodė sutrikęs, tačiau žinau, kad jam vis dar rūpi mano gerovė, kad ir kaip su juo pasielgčiau.
- Nesvarbu. Dar kart atsiprašau, turiu gryšti prie darbo. Janet tave aptarnaus jei kažko norėtum. - pasakiau ir apsisukau eiti, tačiau jis švelniai suėmė mano ranką.
- Tiesa pasakius tikėjausi su tavimi pasikalbėti. - jis šiek tiek pakreipė galvą ir įsistebeilijo į mano akis. Jis atsargus, tarsi vėl galėčiau išnykti.
- Jūs abu to norite. Neketinu kalbėtis apie išvykimo priežastis ar kartoti, kad griaužiu save dėl to, kad taip pasielgiau, nes tiesa sakant, jei prireiktų vėl tai pakartočiau. Ir vėl. Ir vėl. Tame nėra prasmės, Felix. Tiesiog nešvaistyk savo laiko. - pasakiau ir mačiau jo nesuprantamą žvilgsnį. Jis atrodė sutrikęs. Pasimetęs.
- Nesuprantu. Nenoriu tikėti, kad galėjai taip pasikeisti, Gigi. Negaliu. Ne tokią tave pažystu. - suprantu, kad jis sutrikęs. Nenoriu, kad jis ar Chan žinotų kodėl išvykau ar ką man teko patirti. Nenoriu, kad dėl to jie graužtų save.
- Na, daug kas pasikeitė. Tokios Gabriellos, kokią pažinojai, jau nebėra. Jai teko užaugti. Nustumti fantazijas į šalį. Tiesiog pamiršk ir gyvenk toliau, nes šiuo metu tu tiesiog nejudi iš vietos. Judėk į priekį. - jaučiau gerklėje kylantį gniutulą. Jaučiu, kad galiu greit pravirkti. Aš noriu jį apkabinti, pasakyti, kad jo pasiilgau, bet negaliu. Kuo toliau jis bus nuo manęs, tuo geriau jam pačiam.
- Na, tuomet... noriu pažinti tave iš naujo. - jis išsitiesė visu savo ūgiu ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Šiek tiek išsigandau ir manau jis tai pastebėjo. - Tu manęs bijai?
- Ne. Negalėčiau tavęs bijoti. - pasakiau ryžtingai. Jis papurtė galvą.
- Noriu tave pažinti iš naujo, Gigi. - jo ryžtas mane tikrai stebina. Jei kas nors būtų man pasakęs tuos žodžiu, jau seniai sėdėčiau mašinoje ir net neatsigręžčiau. Atsidusau. Juk vienas pokalbis nieko nepakeis? Ar ne?
- Gerai. Palik man savo telefono numerį, atsiūsiu tau adresą. Atvažiuok septintą. Galėsime pasikalbėti. Dabar man tikrai reikia dirbti. - pasakiau jau gailėdamasi savo sprendimo.
- Ačiū. - jis plačiai nusišypsojo ir paėmęs servetėlę, iš džinsų kišenės išsitraukė tušinuką ir užrašė savo telefono numerį.
- Nebetrugdyk man dirbti. - atsidusau paiimdama servėtėlę ir įsikišdama į prijuostės kišenę.
Tikiuosi, kad pokalbis su Felix nieko nepakeis. Po akistatos su Chan vis dar jaučiuosi įsitempusi. Nežinau kaip jis, bet aš vis dar jaučiu įtampą jam esant šalia. Tiek laiko įtikinėjau save, kad elgiuosi teisingai. Tikiuosi tai tiesa. Tikiuosi sugebėsiu išlikti šalta ir abėjinga, tačiau tai sunku, kai viskas ką nori padaryti yra pulti jiems į glėbį ir tvirtai apkabinti. Pasiilgau jų. Pasiilgau savo broliuko. Pasiilgau filmų seansų. Pasiilgau švelnaus žvilgsnio ir šypsenos.

Chan POV.

Negalėjau nustovėti vietoje. Po galais, kur jis taip ilgai užtruko. Ji atsirado tarsi iš niekur. Ilgai bandžiau save įtikinti, kad man nerūpi kodėl ji taip pasielgė, kodėl pradingo niekam nieko nepasakiusi, tačiau man rūpi. Noriu sužinoti kodėl. Iš jos man daugiau nieko nereikia. Staigiai pakėliau galvą, atsidarius lauko durims.
- Na? - priėjau prie Felix. Jaučiuosi nervingas. Labai nervingas. Patryniau prakaituojančius delnus į kojas.
- Važiuosiu pas ją septintą. Ji elgiasi keistai. Aš tiesiog sukryžiavau rankas štai taip. - jis sukryžiavo rankas prie krūtinės. - ir ji manęs išsigando. Ta prasme, manęs? Rimtai? Ir ji elgiasi labai šaltai, lyg stengtūsi laikyti mane kuo toliau nuo savęs.
- Keista. Na nesvarbu. Pasistenk išsiaiškinti priežastį, kodėl ji taip staigiai išvyko. - pasakiau atsidusdamas ir patraukdamas virtuvės link.
- Nešnipinėsiu jos dėl tavęs, Chan. Turėsi tai išsiaiškinti pats. Nors ji ir pasielgė bjauriai, ji vis dar lyg mano jaunesnioji sesuo, neketinu su ja elgtis nesąžiningai. - jo žodžiai privertė mane sustoti.
- Rimtai? Ji paliko tave. Man ji bent paliko raštelį, o ką gavai tu? Ji net nepasivargino su tavimi atsisveikinti, dingo bala žino kur ketveriems metas ir štai tu vėl nori lakstyti jai iš paskos? Kodėl? Kad ji ir vėl galėtų tave mesti, kai tik to panorės? - pyktis cirkuliavo mano venomis. Turiu tvardytis. Tvardykis. Tvardykis. Jis nieko nepadarė.
- Žinau, kad be rimtos priežasties ji nebūtų visko taip palikusi. Suprantu tavo pyktį, mačiau koks buvai jai išvykus, tačiau aš jai pykčio nejaučiu. Tik todėl, kad nesijaučiu taip kaip tu, nereiškia, kad būsiu tavo pyktį sugerianti kempinė. - jo balso tonas pakilo. Jis teisus. Jis dėl to nėra kaltas. Kas su manimi darosi?
- Tu teisus. Atleisk. Tiesiog kai pamatėme ją toje kavinėje..... viskas gryžo ir.... nežinau Felix. Aš nežinau. Negalėsiu ramiai gyventi, man tik reikia sužinoti kodėl. - atsidusau ir nuleidęs galvą pasitryniau kaklą.
- Nieko negaliu tau pažadėti. Nemanau, kad ir man ji kažką pasakos. Bent jau ne dabar ir nemanau, kad greitai. Neleisiu jai vėl pasprukti. Pasiilgau jos. - Felix priėjo prie manęs ir uždėjo ranką man ant peties.
- Tu teisus. Jei reikės, pats pas ją nuvažiuosiu, jei žinoma, tu nieko prieš duoti man jos adresą. Pažadu, elgsiuosi gražiai. - iškėliau rankas į viršų lyg pasiduodamas.