RESTLESS (SINISTER 2) *BAIGTA*

Ch2. I suppose it's not me you're waiting for.

Šūdas aš vėluoju į darbą. Negaliu šiandien važiuoti automobiliu, kadangi manęs turėtų laukti Jason. Ughhhhhh. Įpuolusi į kavinukę, nuskubėjau iki persirengimo kambario ir greit persirengiau ir susitvarkiau plaukus.
- Tu vėluoji. Kiek kartų galiu tau kartoti. Moku tau ne už vėlavimą. - suburbėjo Robert.
- Žinau, atleisk, pasistengsiu, kad tai daugiau neįvyktų. - pasakiau pavartydama akis ir išeidama. Ant stalo jau stovėjo penki puodeliai kavos. Laikas pradėti dirbti.
Diena slinko labai lėtai. Nebegalėjau tverti, kol galiausiai galėsiu iš čia dingti.
- Tau viskas gerai? - pajaučiau ranką ant peties ir atsisukusi pamačiau Janet.
- Taip, man viskas gerai. - išspaudžiau mažą šypsenėlę.
- Galbūt galėtum aptarnauti ketvirtą stalelį? Norėčiau aplankyti mamą, lankytojus įleidžia tik iki penkių, o tai paskutinis mano stalelis šiandien. Pažadu atsilyginti. Jade sakė, kad tikriausiai stengiuosi pabėgti su draugais, todėl neketina nieko daryti. - pažystu ją, žinau, kad ji nesistengia dingti su draugais. Jai tik 19, jos mamai reikalingos naukos kepenys, ji guli ligoninėje. Švelniai šyptelėjau.
- Žinoma, brangioji, gali eiti. Aš viskuo pasirūpinsiu. - pasakiau, o ant jos veido atsirado didelė šypsena.
- Ačiū, ačiū, ačiū. - ji pakštelėjo man į skruostą ir nubėgo persirengimo kambario link. Atsidusau ir pasiėmusi bukletą ir rašiklį, patraukiau stalelio link.
- Sveiki, ar galėčiau priimti jūsų užsakymą? - pasakiau nusišypsodama tačiau mano šypsena greit išblėso, o kūnas tarsi apmirė. Priešais mane sėdėjo Chan, Felix ir dar trys man nepažystami vaikinai.
- Labas taip, umm, norėč.... - Chan sustojo ir kumštelėjo Felix į šoną.
- Ko tu nori iš manęęęęęęssss,- jis užtesė pakėlęs akis į mane. Šūdas. Apsidairiau aplink ir pastebėjusi Jade pradėjau eiti atbulomis.
- Jade! Ketvirtas! Dabar! - šūktelėjau jai. Ji pavartė akis ir pradėjo judėti manęs link. Apsisukusi pradėjau skubėti link persirengimo kambario.
- Atleisk Robert, turiu ankščiau išeiti. Jade susitvarkys. - pasakiau praeidama pro jį į persirengimo kambarį.
- Ką? Na jau ne. Per ilgai tau nuolaidžiauju, Gabriella. Arba nešk užpakalį prie darbo arba apskritai jame nebesirodyk. - jis suurzgė.
- Jie reikalauja tavęs. Cituoju "Arba ji gryžta arba susirasiu pats." Palik man tą vyresni, jis karštas. - ji pradėjo sukti plaukus aplink pirštą. Eww. Atsidusau. Tiesiog atlik savo suknistą darbą ir viskas. Gerai. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Išėjau iš persirengimo kambario ir nužingsniavau prie ketvirto stalelio.
- Ko pageidausite? - pasakiau nusišypsodama netikra šypsena.
- Prisėsk. - pasakė Felix rimtu tonu.
- Atsiprašau, bet šiuo metu dirbu, todėl klausiu, ko norėsite? - vis dar apsimestinai šypsojausi.
- Gabriella, po velnių. - Chan suurzgė. Į mintis gryžo prisiminimai, kaip jis urgzteli man į ausį, jam lėtai judant manyje. Šūdas.
- Rekomenduočiau paragauti svarainių arbatos arba migdolų latte su šokoladiniu sirupu ir grietinėle. - stengiausi juos ignoruoti.
- Kada baigi darbą? - paklausė Felix. Negalėjau žiūrėti jam į akis. Jos atrodė įskaudintos, liūdnos, tačiau laimingos matydamos mane. Chan akyse mačiau tik pyktį. Taip aš palikau juos be paaiškinimo, bet tik norėdama juos apsaugoti nuo bagažo kurį nešiausi ant kupros. Juokinga, ko tik nepadarysi dėl mylimų žmonių.
- Kavinė uždaroma šeštą valandą. - maloniai atsakiau. Jaučiau kaip gerklėja pradeda kilti gniutulas.
- Tuomet manau pasikalbėsime tuomet. Mes jau esime. - Chan pakilo nuo minkštasuolio ir greitu žingsniu pradingo už kavinės durų.
- Malonu tave matyti. - pasakė Felix ir lygiai taip pat kaip Chan, dingo už durų kartu su trimis savo draugais. Ką jie po galais čia veikia? Jų neturėtų čia būti. Šūdas, šūdas, šūdas. Gerai tai, kad manęs atvažiuos Jason. Galbūt pavyks prasmukti nepastebėtai. Ir kodėl visuomet viskas nutinka man? Nejau negalėsiu galiausiai gyventi ramiai? Žinau, kad su jais pasielgiau bjauriai, bet jei būčiau papasakojusi jiems kodėl aš išvykstu, nei Felix nei Chan man nebūtų to leidę, o aš negalėjau rizikuoti, kad jų gyvenimai griūtų dėl manęs.
Išėjau pro kavinukės duris. Čia tuščia. Nei Chan, nei Felix, nei Jason. Įsitikinau, kad tinkamai užrakinau duris ir įsidėjau raktą į rankinę. Išsitraukusi telefoną, surinkau Jason numerį.
- Sveikas. Darbą baigiau, kur tu? - buvau šiek tiek susierzinusi.
- Taip, labas. Būsiu po 10 minučių. Atleisk. - ughhh žinoma. Nieko neatsakiusi padėjau ragelį ir įsikišau telefoną į kišenę. Šūdas. Sutrepsėjau koja kaip maža mergaitė ir sukryžiavau rankas.
- Tikriausiai lauki ne manęs. - krūptelėjau ir atšokau nuo kažko kas stovėjo man už nugaros. Chan. Kodėllll??