MEILĖ YRA GRAŽI

D <12> : 2

-Aš nenoriu,- užsispyrė Dastanas dabar gulėdamas, kaip prieš sekundę gulėjau aš.

-Nebūk mažas vaikas, Dastanai,- ištariau piktai. Jo veidu perbėgo nuostaba, kuri tuoj virto akių pavartymu. Jis ištiesė delną.

-Padėk atsistoti,- paprašė ir dabar aš pavarčiau akis.

-Pats gali,- pastebėjau apžiūrinėdama aplinką.

-Tada vadinasi tu nieko prieš dar čia pabūti,- ištarė tuo savo pašaipiu tonu.

-Tu tikrai mažas vaikas,- ištariau ir priėjusi paėmiau jo delną. Dastanas pakilo ant kojų ir stovėjo pavojingai arti manęs.

-Tik su tavimi,- šyptelėjo. Susiraukiau.

-Tai tu mane laikai mažu vaiku?- mano akys išsiplėtė iš negalėjimo patikėti.

-Gal ir laikau,- gūžtelėjo jis paleisdamas mano delną.

-Aš vos pora metų už tave jaunesnė, dieduk,- nusijuokiau iš absurdiškos situacijos. Dastanas kreivai žiūrėjo į mane, pavarčiau akis ir nupėdinau link jo automobilio.

-Nedrįsk manęs taip vadinti,- ištarė priėjęs. O jis greitai susivokė - sarkazmas.

-Nezysk ir atrakink automobilį, dieduk,- ištariau pabrėždama pravardę. Nors bandė apsimesti rimtu, galėjau pamatyti jo tvardomą šypseną.

-Gerai, senute, sėsk, kol neapsigalvojau,-ištarė, o aš susiraukiau.

-Na tu tikrai taip manęs nevadinsi,-sukryžiavau rankas ant krūtinės. Jo akys žvelgė tiesiai į manąsias.

-Tada ir tu manęs nevadink dieduku,- užsispyrė jis.

-Juk tu čia apsimeti labai jau suaugęs,- prunkštelėjau, o Dastanas suraukė juodus antakius.

-Ar tu matei mane?-paklausė rodydamas į savo kūną, prikandau lūpą,- aš vertas geriau nei diedukas.

-Nemačiau užtektinai,- pastebėjau ir iškart nutilau, o mano skruostai išraudo. Ir ką aš galvojau tai sakydama? Jo veide pasirodė keistas mirksnis, bet nieko nesakė ir atrakinęs įsėdo į vairuotojo vietą. Aš į keleivio.

Važiavome tylėdami, galvojau apie šiandiena. Mintyse vis atkūriau bučinį su juo. Tai buvo dangiška. Pajutau, jog sėdžiu išsišiepusi.

-Kas tau taip linksma?-išgirdau jo balsą, kai buvome netoli namų.

-Niekas,- papurčiau galvą, kai jis sustabdė automobilį prie mano namų. Išlipau iš jo, nė nepažvelgusi į Dastano pusę.

-Mel?-pakėliau akis ir susitikau su mamos žvilgsniu. Ji žiūrėjo į automobilį už manęs.

-Labas, mama,- ištariau ir šyptelėjau puse lūpų.

-Kas ten?-paklausė ji, vis dar skenuodama automobilį.

-Niekas,-ištariau, kai tuo pat metu balsas už manęs pasakė "Jos vaikinas". Apstulbusiu veidu atsisukau į Dastaną, kuris jau buvo išlipęs iš automobilio.

-Malonu susipažinti, aš Eleonora, Melodijos mama,- prisistatė pabrėždama žodį mama taip pat, kaip tą kartą jai susipažįstant su Karolinos giminaite.

-Dastanas,- ištarė jis, o aš vis dar žiūrėjau į jį visiškai pasimetusi.

-Oo, daug apie tave girdėjau,- o ne tik ne tai, pagalvojau.

-Nejaugi, aš apie jus nieko negirdėjau iš jos,- savo ruožtu ištarė Dastanas ir dabar laisvai norėjau prasmegti skradžiai žemę.

-Nesistebiu, aš neseniai atvykau,-mama nepasimetė, tačiau iš jos balso sprendžiu, jog nepatiko Dastano atsakymas.