🔞STRIP CLUB×BTS×🔞

trisdešimt pirma

Jk išsigandęs žiūrėjo į mane ir į moterį esančią prie durų.

-Čia tu ją pakvietei?-paklausiau jo ir mirksėdama bandžiau valdyti ašaras.

-N-ne! Aš nežinojau..,-Jungkook priėjo šalia manęs ir bandė priliesti, bet atsitraukiau.

-Aš išeinu,-sumurmėjau ir greitai įsispyriau į savo sportbačius.

-Eunhye, aš noriu su tavimi pasikalbėti,-moteris bandė uždėti ranką man ant peties, kai bandžiau praeiti pro ją. Papurčiau galvą ir greitu žingsniu skubėjau išeiti iš kiemo.

-Palauk!-suriko Jk ir po kelių sekundžių pagavo už rankos.

-Atsiknisk!

-Kodėl tu kaltini mane?!-bandė atsukti mano veidą į save, bet vis nuleisdavau galvą žemyn.

-Nenoriu dabar kalbėti.

-Prašau! Tikėk manimi. Juk sakiau, kad nieko nepranešiu tavo mamai apie tave.

Pakėliau galvą ir žūrėjau tiesiai jam į akis.

-Tu mane šantažavai.

-Tai buvo vienintelis būdas tave laikyti arčiau savęs. Tiesą sakant, nė nebūčiau tavęs išdavęs šeimai..  Aš tik norėjau.. būti kartu..,-jo balsas truputį sudrebėjo.

-Man sunku tave suprasti, Jungkook.

-Atsiprašau už tai koks esu.

Nieko nesakiusi nusisukau ir pradėjau eiti.

-Kur eini?-jis paklausė vis dar stovėdamas toje pačioje vietoje.

-Namo.
*******
Ėjau šaligatviu verkdama. Viduje buvo pilna emocijų, kurių negalėjau suprasti pati. Buvau liūdna ir pikta.
Išsiėmiau telefoną iš kišenės ir suvedžiau Taehyung numerį.

-Hey, gal galiu pas tave užsukti?-bandžiau kalbėti linksmai.

-Labas, aišku gali,-jis sukikeno.

-Gerai.. aš tuoj būsiu.
*****
-Labas,-nusišypsojau, kai Tae atidarė duris.

-Eun...,-jis buvo išsigandęs ir staigiai mane apkabino.

-Ačiū.

Po minutės tylos ir labai šilto apkabinimo, vaikinas prabilo:

-Kas nutiko?

Įkvėpiau oro ir atsitraukiau.

-Gal galiu užeiti į vidų?

-Ah, taip..

Nusioviau batus ir nuėjau atsisėsti ant sofos.

-Ar nori apie tai pasikalbėti?

Trūktelėjau pečiais.

-Ateik čia,-jis atsigulo ant sofos ir ištiesė rankas į mane.

Priguliau šalia pasidėjusi galvą ant jo krūtinės ir sunkiai atsidusau. Neverkiau. Buvau be emocijų.

-Pasaky--?

-Sutikau mamą,-pasakiau be jokių smulkmenų.

-Oh.. tai blogai?

-Nežinau kiek žinai mano istorijos, bet su mama nebendrauju jau kelis metus. Gyvenau viena. Buvau pamesta ir nereikalinga.

-Bet dabar taip nebėra.. tu reikalinga man.

Pakėliau galvą ir nusišypsojau. Jis nė nenumano kaip aš jam esu dėkinga.

-Taigi.. s-sutikau tą moterį ir.. pyktis jai grįžo. Nežinau kaip jaustis. Ji sakė, kad nori su manimi pasikalbėti, bet aš pabėgau nuo jos.