Mano akyse atsispindėjo pirmųjų fejerverkų šviesos. Švilpiantis garsas akimirkai užgožė ausis, vadinasi artėjome prie aikštės. Smitas gniaužė mano žastą, o kai sulėtindavau žingsnį, jis grubiai stumtelėdavo mane. Negalėjau patikėti, kad šis vaikinas apsimetinėjo, jog įgautų mano pasitikėjimą. Pasiklioviau juo iškart, nepaisydama savo abejonių. Jaučiausi sugniuždyta, nežinojau, kas bus toliau, o galva buvo visiškai tuščia. Aš ir vėl buvau užspeista į kampą, per silpna, kad galėčiau apsiginti ir pabėgti.
Visgi tikėjausi, kad Edonas bus daug kovingesnis ir bent bandys priešintis. Tačiau vaikinas visiškai ramiai sutiko eiti, jo net nelaikė Holigo vyrai. Nesuprasdama žvilgtelėdavau į jį, bet Edonas atrodė lyg eitų pasivaikščioti. Galėjau galvą padėti, kad jis nebuvo tas, kuris lengvai pasiduoda. Ir vis dėlto šiuo metu jo pasyvumas nerodė gerų ženklų.
Aikštėje buvo daugybė žmonių. Jų dėmesys buvo pilnai nukreiptas į fejerverkų grožį, bet manyje kirbėjo mintis šauktis pagalbos. Visgi Smitas tarsi perskaitęs mano mintis, apglėbė ir pritraukė arčiau savęs pridėdamas aštrų smaigalį man prie kaklo.
-Jei išleisi bent garsą, neatsakysiu už savo veiksmus,- pagrasino jis.
Kai pajutau ant savo odos aštrų šaltį, atrodė lyg kas per mano kūną būtų perėję. Smito balsas buvo užtikrintas. Bandžiau rasti jame pamišimą, kad tai galėtų paaiškinti, ką jis darė, tačiau viskas buvo tikra.
Netrukus priėjome uostą. Išvydus savo tėvo laivą, mano širdis suspurdėjo. Instinktyviai atsiplėčiau nuo Smito, bet vaikinas smarkiai truktelėjo man už rankos.
-Tavo tėvas nesipriešino, todėl Holigui liepiau jo neskriausti. Jam viskas gerai,- patikino Smitas. Žvilgtelėjau į jį. Vaikino veidas skendėjo šešėlyje. Jis buvo visiškai neatpažįstamas.
Tik įlipusi į laivą pamačiau savo tėvą, kuris buvo pririštas prie burių stiebo. Šalimais stovėjo Holigas, rankose sukinėdamas ilgą lenktą kartą. Deras ir kiti Jagai sėdėjo ant žemės surakintomis rankomis.
-Tėti!- šūktelėjau norėdama jam duoti ženklą, kad man viskas gerai. Mano tėvas sukrutėjo ir pasuko galvą į mane. Vieną akimirką jo akyse pasirodė palengvėjimas, o po to jo vietą užėmė tėviškas nerimas. Jo veidas buvo nusėtas raukšlėmis, kurios kaupėsi per visą gyvenimą. Sučiaupiau lūpas suraukdama antakius, kol Smitas užsistojo priešais tėvą.
-Surakinkit jį su kitais,- nurodė vaikinas turėdamas omenyje Edoną. Tuo tarpu mane patempė į priešingą pusę, link kajutės. Šį kartą trūktelėjau ranką šaltai nudelbdama Smitą. Jis atleido ranką pažvelgdamas į mane.
-Aš lieku su ja, arba tau teks dorotis su papildomomis problemomis.
Grįžtelėjau į Edoną. Dabar jau jo akys užsidegė. Atrodė, kad tik ir laukia, kada galės paleisti į darbą kumščius. Smitas sugriežė dantimis, bet, mano nuostabai, nusileido.
-Gerai, eik kartu su ja.
Edonas nulipo siaurais laiptais pirmesnis, o tuoj pat už manęs durys buvo uždarytos. Išgirdau užrakto klanktelėjimą. Staiga manyje tarsi išsiveržė ugnikalnis, kurio lavina užkaitino mano pyktį. Atsisukau į duris ir pradėjau jas trankyti.
-Smitai, tu prakeiktas niekše!- šaukiau leisdama įniršiui užtemdyti mano emocijas.- Kaip tu galėjai! Prisiekiu išlaušiu šitas duris, jei nuskriausi mano tėvą! O tada tu pasigailėsi, niekingas šūd...
Netikėtai laivas susiūbavo. Medinės sienos sugirgždėjo. Edonas palipo iki manęs ir patraukė nuo durų.
-Liaukis, šitaip rėkdama nieko nepasieksi,- tarė jis.
-Kokia aš kvailė,- sumainavau klestelėdama ant laiptų.- Turėjau anksčiau pasipriešinti. Ne, man išvis nereikėjo pasitikėti nei vienu iš šio pasaulio. Savo pasaulyje sugebėjau išgyventi viena ir niekuo nepasitikėjau. Taip turėjau daryti ir čia.
Nejučia suvokusi, ką pasakiau, pakėliau akis į Edoną. Vaikinas atsisėdo šalia manęs. Jis tylėjo leisdamas man nusiraminti.
Šio laivo kapitono kajutė nebuvo panaši į poilsiui ar darbui skirtą kambarį. Laivas buvo daug senesnio modelio, turėjo mažiau mechanizuotų technologijų. Tad kajutė priminė drėgną rūsį, kuriame kerojo pelėsiai. Nuo lubų tįsanti lemputė apšvietė tik mažą dalį kajutės, tad tamsiuose kampuose tikrai galėjo tūnoti šio pasaulio gyviai.
-Kaip susitaikei su tuo, kad niekada negalėsi sugrįžti namo?- prabilau patylomis, kai pyktis išnyko palikdamas tuštumą.
-Man nereikėjo susitaikyti,- iškart atsakė Edonas.- Ten niekada nebuvo mano namai, nes buvau vienas. Tėvams nerūpėjau, niekam nerūpėjau. Čia yra mano šeima.
Taip, namai ten, kur šeima. Kur buvo mano šeima? Net nežinau, ar tokią turėjau. Dabar, kai mano tėvas kartu su manimi, viskas pasidarė pernelyg komplikuota. Jis norėjo grįžti dėl manęs, o aš dėl jo, tad kaip ir galėtume likti. Tačiau visgi aš užaugau ne šiame keistame pasaulyje. Rodos, pripratau prie nuolatinio slapstymosi ir įprastos kasdienybės.
-Viskas bus gerai, Sine,- pratarė Edonas paliesdamas mano ranką. Nuleidau akis. Sukrutinau pirštus, kai vaikinas suspaudė mano delną.- Padarysiu viską, kad galėtum su savo tėvu grįžti namo.
Jaučiau savo krūtinėje tokį sunkumą, kad norėjau leisti sau verkti. Tačiau kai tik akys sudrėko, ranka perbraukiau sau per veidą.
-Ką Smitas ruošiasi daryti?- garsiai paklausiau.- Nejau jis ketina susprogdinti salą?
-Smitas to nedarys. Jis gal ir siekia keršto, bet tikrai dėl to nepražudys visų gyventojų,- pasakė Edonas.- Jei jis nebūtų sužinojęs, kad tavo tėvas vėl šiame pasaulyje ar kad tu jo dukra, Smitas ir toliau būtų paskendęs savo paieškose iki išprotėjimo. Dabar jis turi dirbtiniu būdu išgautos kranito šviesos ir atvers portalą į tavo pasaulį. Jis nenori būti toks kaip jo tėvas, bet šis padarė didelę įtaką jo gyvenime. Tad greičiausiai Smitas daro tai, ko iš tiesų pats nesugalvojo.
Žinoma, Holigas jam irgi daug padėjo. Susiraukiau. Galėjau prisiekti, kad tas juodabarzdis turėjo piktų kėslų.
Ties ta mintimi laivas sujudėjo, pasigirdo išmetamo inkaro garsas. Rodos, prisišvartavome prie uolos.
Atsistojau. Tuoj pat išgirdau prasiveriančias duris. Tikėjausi išvysti Smitą, bet ten buvo du Holigo vyrai, kurie paliepė išeiti.
Ant denio buvo sukrautos dinamito dėžės. Smitas kažką komandavo keliems vyrams ir šie tuoj pradėjo nešti dėžes į uolą. Tuomet vaikinas priėjo prie manęs.
-Jeigu nori patekti į mano pasaulį, gali tiesiog keliauti kartu,- ištariau žiūrėdama į jį iš padilbių.
Smitas sustojo prieš suimdamas mano ranką.
-Aš nenoriu patekti į tavo pasaulį,- pasakė jis šaltai.- Padarysiu tai, ko siekė mano tėvas - sunaikinsiu visus plyšius ir portalus jungiančius du pasaulius, o tada Atvykėliai taps tais, kuriais ir turėjo būti. Niekingais vergais. Visgi tavo tėvas dar prieš tai turės atsisveikinti visiems laikams su savo mylima dukra.
Tuomet Smitas patraukė mane už rankos ir išlaipino iš laivo. Atsigręžusi mačiau, kad šį kartą Edoną taip pat sulaikė vienas iš Holigo vyrų, o mano tėvą vedė surištą virve. Deras ir kiti Jagai liko laive.
-Tu to nepadarysi, Smitai,- tariau, o mano balsas atsimušė į uolas. Ant uolienos raibuliavo nuo vandens atsimušusi žibintų šviesa.- Tu ne toks blogas, kaip tavo tėvas.
-Visai manęs nepažįsti, Sine Dyn,- atkirto vaikinas. Pirmasis ėjo Holigas. Jis žinojo kelią iki uolos centro.- Mane ne veltui visi vadina pamišėliu.
-Tu Žynys, sieki to, kas tau patinka,- nepasidaviau.- Netikiu, kad pasakodamas man apie troškimą atrasti daugiau, apsimetinėjai. Tavo tėvas norėjo tave užgožti. Jis nebūtų tau leidęs tiek pasiekti.
Eidama pakėliau galvą į Smitą, bet jo veidas buvo užtemdytas šešėlio.
-Mano protėviai pirmieji Jagai, kurie karaliavo Pasaulyje. Tad tai yra mano kraujyje.
Norėjau prieštarauti ir rėkte išrėkti, kad jis neteisus, kad mes patys renkamės kuo būsime, tačiau mes atėjome į uolos centrą. Smitas mane paleido ir priėjo prie arkos apžiūrinėdamas, ką reikėtų sutvarkyti. Tuo tarpu kiti vyrai sunešė dinamito dėžes.
-Sukraukite dinamitą čia,- nurodė Smitas žiūrėdamas tiesiai prieš save.
Neramiai žvilgtelėjau į Edoną. Nejau Smitas iš tiesų ketino sprogdinti šią vietą? Mano tėvas pasimuistė tarsi pagalvojęs tą patį.
-Uolos sugriovimas gali pakenkti saloms,- tarė jis.- Kranitą galima išgauti ir iš po vandens.
-Kranito kelias reikalingas portalo atvėrimui,- atkirto Smitas. Jis palietė sieną. Ši buvo drėgna, ja varvėjo vanduo. Nesuvokiau, pro kur jis teka iš viršaus, bet tikrai buvo aišku, kad kažkur buvo vandens šaltinis.- Gryno kranito mums nereikės. Viską nulems atspindžiai.
-Visi pasitraukit,- paliepė Holigas nužvelgdamas mus. Tuomet buvome pastūmėti iki arkos.
Vyrai atnešė dėžes arčiau grublėtos sienos ir atidarę jas pradėjo dėlioti dinamitą. Kelis blokus pritvirtino ant pačios sienos viršaus.
-Kai siena bus susprogdinta ir portalas pradės veikti sujungdamas visus dimensinius plyšius, sunaikinsiu juos visus iki vieno,- bejausmiu balsu ištarė Smitas. Kadangi nenorėjau tikėti, kad jis visada toks buvo ir tik apsimetinėjo draugišku, maniau, jog vis dar galiu surasti tą dalį, kuri priešinasi.- O tu, Sine Dyn, man padėsi.