Kitas Pasaulis

36 skyrius

Man reikėjo sužinoti daugiau. Negalėjau suvesti taškų, tame nebuvo logikos. Vienintelis, kuris man tai galėjo paaiškinti, buvo Smitas, tačiau Holigas man nebeleido su juo kalbėtis.

-Viskas, einam prie darbų,- pareiškė vyras liepdamas atsistoti vaikinui.

-Smitai,- atkakliai kreipiausi į jį.- Juk neįmanoma sujungti pasaulių.

Visgi Smitas nusisuko eidamas link durų. Feidė pasitraukė praleisdama juos.

Pajutau tarsi kas man būtų smogę į krūtinę. Nebepajėgiau atsikelti. Sunkumas užsitraukė ant mano pečių. Nežinojau, ką daryti, jaučiausi beviltiškai. Kadaise bėgimas buvo mano išeitis, tačiau dabar viskas vyko per greitai ir norėjau sustoti.

-Feide, dukra, pasirūpink ja,- pasakė jai Holigas ir išėjo iš kajutės išsivesdamas Smitą.

-Dukra?- išgirdusi, kaip Holigas pavadino merginą, susiraukiau.- Tas niekšas tavo tėvas? Vadinasi, nebuvo sunku išduoti savo draugus.

Feidė priėjo prie manęs ir suėmė už žasto liepdama atsistoti. Ji vengė mano žvilgsnio.

-Nieko tu nesupranti,- šaltai mestelėjo ji.

Atsistojau, galvoje esanti žaizda nusmelkė skausmu, tačiau sukandau dantis nepajudindama nei vieno veido raumens.

-Feide, po velnių, ar tu pati supranti?- kreipiausi į merginą.- Juk jis nori sunaikinti mano pasaulį. Net neaišku, ar jam pavyks išgelbėti jūsiškį. Energija, kuri turėtų atkurti Pasaulį, yra nepamatuojama, net ir man tai aišku.

Feidė vedėsi mane link durų ir apsimetė, kad manęs negirdi. Tačiau nepasidaviau.

-Nežinau, kokie judviejų santykiai, bet jei dar to nepastebėjai, Holigas yra bejausmis kvailys, kuriam rūpi tik jis pats.

-Nustok kalbėjusi,- atrėžė mergina.

-Argi tau nerūpi, kad kitas pasaulis bus sunaikintas ir visi jame esantys žmonės? Jie nieko nenutuokia, kas čia vyksta.

Staiga Feidė atsisuko į mane suimdama tvirčiau už mano žasto. Ji supykusi įtempė nosies šnerves.

-O kaip mano namai?- atkirto ji žiūrėdama tiesiai man į akis.- Iš Pasaulio liko tik ši sala, visos kitos jau paniro kartu žmonėmis, kurie dar nespėjo išgaruoti lyg niekada neegzistavę. Mano mama ir patėvis išnyko, net nespėjau su jais atsisveikinti. Mano artimas draugas, kuris buvo man lyg brolis, pradingo priešais mano akis. Visada žinojau, kad mano tikrasis tėvas yra blogas žmogus. Tad nors jis ir siekia savanaudiško tikslo, visgi jis turi sprendimą, kaip išgelbėti šį pasaulį, kurį tu ir kiti Atvykėliai sunaikinote. Jūs neverti savojo, nes vis brovėtės į svetimą teritoriją. Taigi nustok verkšlenti ir susitaikyk, kad kito kelio nėra.

Tai pasakiusi Feidė ištempė mane laukan. Išėjome iš kajutės ant laivo denio. Norėjau atvesti ją į protą, kad dėl neapgalvoto Holigo plano gali nutikti dar blogiau. Tačiau ji buvo teisi. Jau buvo blogiau. Jeigu nebeliko kitų salų, vadinasi neišgyveno nei Jodingeris ir kiti jo išgelbėti žmonės.

Ant denio buvo keli žmonės, kurie nešėsi su savimi krepšius, prikrautus nežinia ko. Feidė iš pradžių manęs nepaleido, bet nejučia prie jos pripuolė Šiauris. Mergina rūpestingai apglėbė jį per pečius.

-Viskas bus gerai,- ištarė ji, o tada atsitraukė.- Pasiruošk, tuoj eisime.

Šiauris akies krašteliu žvilgtelėjo į mane, bet mano piktas žvilgsnis privertė jį nusisukti.

-O kaip Deras?- prabilau tyliu balsu.

Feidė pažvelgė į mane susiraukusi.

-Jis vis dar mano draugas, tačiau jis pasirinko būti tavo pusėje,- atsakė ji.