Kitas Pasaulis

5 skyrius

Nebuvau linkusi užmegzti jokių draugysčių, tačiau ne savo noru buvau priversta sėdėti tarp trejų draugų: Hatės, Kolo ir Edono. Hatė parūpino man maisto, kuris, pasirodo, visiškai nesiskyrė nuo mano pasaulio. Netgi pavadinimai buvo tie patys. Taigi vos tik gavau baltame dubenėlyje patiektus makaronus su sūrio padažu, įlindau į savo kamerą, kuri šiuo metu tapo mano kambariu.

-Gali prisijungti prie mūsų,- draugiškai pasiūlė Hatė. Jie visi susėdo prie stalo ir taip pat ruošėsi valgyti.- Atšvęsime oficialią pirmąją tavo viešėjimo Pasaulyje dieną.

-Nenoriu, man gerai ir čia, - sumurmėjau susikeldama kojas į lovą. Stiklinės durys buvo neuždarytos tarsi sakydamos, kad galiu bet kada išeiti. Žinoma, mano išėjimo galimybės buvo ribotos.

Hatė suspaudė lūpas pažvelgdama į mane. Ji nieko negalėjo padaryti, jog aš paprasčiausiai neketinau apsimesti, kad man viskas gerai. Nes susitaikyti, kad turėsiu likti svetimame pasaulyje, buvo paprasčiausiai neįmanoma.

Pati nesuvokdama panirau į savo minčių gelmę. Makaronai likę nepabaigti greitai vėso, net nebegirdėjau balsų iš kambario. Atsigavau tik išvydusi, kaip į mane žiūri Hatė. Ji stovėjo persikreipusi lyg nenorėdama sudrumsti mano ramybės kampelio.

-Suprantu, kad kartais geriau būti vienam, tačiau manęs neapleidžia sąžinė, jog tu jau pernelyg ilgai buvai viena,- tarė ji kukliai kilstelėdama vieną lūpų kamputį.

Pakėliau į ją galvą. Mano akys buvo plačiai pramerktos tarsi bandyčiau Hatę atitolinti nuo savęs vien savo žvilgsniu. Visgi ji puikiai mane perskaitė. Nors mano tėvas pradingo prieš maždaug ketverius metus, jis ir anksčiau retai rodėsi mano gyvenime. Mano motina mirė mane gimdydama, bent jau jis taip pasakodavo, tad jis tiesiog paliko mane pas savo vyresnę seserį, kuri nepaisant savo gerumo visiškai nemokėjo elgtis motiniškai. Tetulė mėgo tuštinti savo alkoholio atsargas, dažnai pasiklysdavo parduotuvėje ar mieste. Ji turėjo už mane vyresnius vaikus, kurie nuo jos pabėgo, o rūpintis ja teko man. Visgi atitolau ir nuo jos, naudojausi tetos prieglobsčiu, lankiau mokyklą ir laikiausi iš paskutiniųjų, kad netapčiau tokia, kaip mano tėvas. Tačiau man koją vis kišo blogi žmonės, gaujos, kurioms mano tėvas buvo prasiskolinęs ir ne kartą jas apgavęs. Anksčiau maniau, kad tėvas vengdamas manęs dar bandė mane apsaugoti, tačiau, pasirodo, jis netgi pats užsiminė, kad jo dukra atpirks visas skolas. Taigi aš nusipelniau būti viena ir amžiams prakeikta. Šeimos genai manęs tikrai neapleido.

-Na, tai man nė kiek netrukdo,- pasakiau gan atšiauriai. Paprastai su žmonėmis taip nesielgdavau. Man dažnai vyresni žmonės, kaimynai, mokytojai sakydavo, kad esu gera. Tikriausiai netgi per gera, nes dalį savo uždirbtų pinigų atiduodavau gaujoms nesugebėdama pasipriešinti. Bet taip gelbėjau savo kailį. Ne tėvo. Taigi iš dalies buvau savanaudė. Tačiau kiekvienas savyje turėjo tamsią dėmelę, kuri atėjus tinkamam metui išsiplėsdavo. Ne išimtis buvau ir aš.

Be to, koks sveiko proto žmogus, neišprotėtų atsidūręs dimensiniame pasaulyje. Hatė tikrai neįsivaizdavo, kad laikausi ant beprotystės siūlo galo.

-Galėtume labiau susipažinti,- nepasidavė Hatė.- Man labai įdomu sužinoti daugiau apie tave, apie tavo pasaulį.

-Argi turėjote nepakankamai atvykėlių?- mestelėjau nuleisdama kojas. Iš tiesų niekam neketinau atsiverti ir pasakoti apie savo gyvenimą. Turėjau svarbesnių reikalų.- Man reikia patekti į biblioteką, apie kurią kalbėjai.

Iš Hatės veido dingo šypsena. Mergina grįžtelėjo į vaikinus, tada vėl pažiūrėjo į mane.

-Be Edono priežiūros negali...

Neleisdama jai užbaigti atsistojau ir išėjau iš savo kameros.

-Nuvesk mane į biblioteką,- kreipiausi į Edoną paslapčia sugniauždama kumščius.