Kitas Pasaulis

9 skyrius

Sofija supratusi, kad metas panirti į jos gyvenimo pasikeitimo pasakojimą, atsirėmė į fotelio atlošą ir sudėjo koją ant kojos. Suklusau stebėdama, kaip jos žvilgsnis nutolsta į prisiminimų jūrą.

-Buvau dvidešimties, kai čia patekau,- pradėjo pasakoti Sofija.- Prisimenu, kad ėjau iš darbo kavinėje, per tiltą. Neturėjau šeimos, man reikėjo išsilaikyti pačiai. Jau buvo tamsu, o mano akys nejučia upėje pagavo kažką plūduriuojančio. Pamaniau, kad skęsta žmogus, todėl staigiai nusileidau žemyn,- moteris žvilgtelėjo į mane.- Tačiau, pasirodo, ten tebuvo didelis maišas. Nutariau jį ištraukti ir kaip tik tada mano koja įklimpo. Panirau visa galva, o kai išnėriau suvokiau esanti jūroje. Pati parplaukiau į krantą. Netrukus mane pamatė žmonės ir man padėjo.- Sofija pakreipė galvą atsidusdama ir šyptelėdama.- Buvau tokia užsispyrusi, kad manęs neiškentė net du prižiūrėtojai. Galiausiai likau viena, užsidariusi bibliotekoje. Lankiau kitus atvykėlius, tačiau visi buvo seni pirdžiai ir mėgavosi gyvenimu čia. Taip ieškojau išėjimo net ištisus dvejus metus. Kol galiausiai sutikau Tuaną,- Sofija nusišypsojo ir pasikreipė paimdama nuo komodos nuotrauką rėmelyje. Ji padavė man ją. Nuotraukoje buvo gal dešimčia metų jaunesnė Sofija ir vyras juodais lyg anglis plaukais bei piratiška apranga. Jie abu plačiai šypsojosi ir žvelgė į vienas kitą.- Meilė privertė mane pasilikti. Vilties nepraradau, tačiau ji liko giliai mano širdyje. Visgi žinau, kad jei ir atsirastų galimybė grįžti, negalėčiau palikti Tuano. Šiuo metu jis išvykęs su prekybiniu laivu, o poryt jau turėtų grįžti. Turėtumėte ateiti, būsiu priruošusi vaišių,- šypsodamasi prisimerkė Sofija.- Tuanas pasiilgo tavęs, Edonai. Kiek judu anksčiau plaukiodavote laivais, Tuanas imdavo tave kartu į keliones.- Moteris vėl atsiduso sudėdama rankas ant kelių ir pasisuko į mane.- Vėliau, kai Edonas paliko mūsų namus, vyriausiasis Kapitonas Jodingeris rūpinosi juo ir Edono noru tapti Kapitonu.

Susilaikiau nuo noro žvilgtelėti priekaištingu žvilgsniu į Edoną. Jis buvo tikras niekšas, kad paliko tokią nuostabią šeimą. Jis turėjo galimybę tokią turėti, o Sofija tikrai galėtų užimti motinos vietą.

Visgi išklausiusi Sofijos reikiamo atsakymo negavau. Tik tiek, kad atvykėliai turėjo išskirtinį bruožą - jie nieko neprarado čia patekdami. Netgi atrado geresnį gyvenimą Pasaulyje.

Kaip ir tikėjausi, sulaukiau Edono žvilgsnio, kuris rėkte rėkė, kad vaikinas ir vėl buvo teisus. Sofija dar pasakojo apie tai, kaip pati bandė vairuoti laivą, tačiau ji buvo labiau sutverta laviruoti teptuku, o ne didžiuliu mechanizuotu laivu. Šypsodamasi klausiausi jos, bet mano galvoje sklaidėsi mintys, kad man iš tiesų gali tekti pasiduoti. Kiti atvykėliai juk būtent tai ir padarė.

Tikriausiai Sofija pastebėjo mano subliurusi veidą. Ji žvilgtelėjo į Edoną, kuris šlamštė šviežiai iškeptus pyragėlius, o tada atsistojo pasitvarkydama suknelės klostes.

-Sine, galbūt galėtum man pagelbėti virtuvėje,- maloniai kreipėsi į mane Sofija.- Parodysiu, ką planuoju iškepti Tuano sugrįžimui.

Sulaukusi netikėto prašymo kilstelėjau antakius, bet vis tiek atsistojau atsargiai eidama paskui Sofiją. Kai tik įžengiau į kepiniais kvepiantį kambarį, moteris uždėjo arbatinuką ant viryklės su atvira liepsna.

-Nesi tokia, kuri pasiduoda, Sine,- tarė ji nusišypsodama.- Tavo ryžtas ir drąsa yra išskirtinis bruožas tarp visų atvykėlių. Net aš tokia nebuvau, nors dėjausi tvirto charakterio moterimi ir vaikščiojau užrietusi nosį. Čia patekusi praradau visą drąsą.- Sofija sulankstė baltą drobinį rankšluostį ir padėjo prie kriauklės.- Niekam to nesakiau, bet dar prieš sutinkant Tuaną jaučiau, kaip prarandu ryžtą. Mane užgožė kiti atvykėliai, kurie juokėsi iš mano bandymų, ir vietiniai gyventojai, kurie laikė mane tik dar viena prisitaikėle. Bet tu tokia nesi.- Moteris pakėlė į mane akis. Jose kažkas sutviskėjo, kas privertė mane išsklaidyti visas abejones.- Tikiu, kad pasieksi tai, ko dar nesugebėjo.