Kitas Pasaulis

18 skyrius

Smitas ėjo pirmesnis, o aš vis atsisukinėjau nužvelgdama, ar mūsų niekas neseka. Kiek kartų man teko taip slapstantis bėgti iš vienos vietos į kitą, bet šiuo metu jaudulys buvo kur kas didesnis. Galbūt dėl to, kad iškart pasitikėjau nepažįstamu vaikinu ir ėjau ten, kur jis mane vedėsi, o gal todėl, jog bėgau nuo Edono, kurį norėjau išvesti iš kantrybės. Suvokiau, kad elgiuosi kvailai, bet noras rasti išėjimą iš šio pasaulio buvo didesnis.

Visgi negalėjau tvirtai teigti, kad pasitikiu Smitu. Vaikinas tiesiog atrodė vertas pasitikėjimo. Mano blogų žmonių radaras nesiuntė pavojaus signalų, be to, Smitas atrodė normalus ir ganėtinai naivus. Žinoma, nepaisant jo mane išgąsdinusio neįprasto elgesio. Tad beveik visi ženklai rodė, kad Žynys nėra pavojingas ir man nereikės sprukti kuo tolyn nuo jo. O galiausiai, kai suvokiau, jog Smitas vedasi mane į biblioteką, nusimečiau dalelę nerimo.

-Smitai, galiu paklausti?- susilyginusi su vaikinu nutariau pasinaudoti proga ir geriau jį pažinti. Ne dėl draugiškumo, bet pagrindo pasitikėjimui.- Kiek tau metų?

Vaikinas žvilgtelėjo į mane lyg būtų tikėjęsis sudėtingesnio klausimo.

-Greitai bus dvidešimt ketveri. O ką? Jūsų pasaulyje tai kažką reiškia? Gal yra kažkokie amžiaus apribojimai, kai galima ar negalima bendrauti?

Kilstelėjau antakį mąstydama, iš kur jis traukia tokius kvailus pamąstymus.

-Ne, ne,- papurčiau galvą.- Tiesiog nemaniau, kad Žyniai gali būti tokie jauni. Na, supranti, išmintis man asocijuojasi su ilgai nugyventu gyvenimu.

Smito veide galiausiai nušvito suvokimas, apie ką kalbu. Pripažinsiu, šis vaikinas tikrai keistas. Bet bent jau nepiktybiškai.

-Žyniai nuo pat pirmų dienų kaupia išmintį, o ja dalinasi sulaukę garbingo amžiaus,- išdidžiai papasakojo vaikinas.- Šiuo metu aš mokausi iš vyresniųjų Žynių, kurie jau ketina pasitraukti iš savo pozicijų į poilsį. Žynių svarbiausia savybė yra gebėjimas rasti reikiamą informaciją ir ją išmintingai panaudoti. Ant mūsų galvų laikosi Pasaulio pamatas.

Rodos, jau pradėjau suvokti, kodėl šis vaikinas tapo Žyniu. Jis galėjo sutelkti mintis ten, kur reikia, o ne pašaliniams dalykams, tokiems kaip bendravimas su žmonėmis. Tikriausiai todėl jis buvo išsiblaškęs kalbėdamas su manimi.

Šio pasaulio gatvės man net ir pačią tamsiausią naktį atrodė saugios. O kai atpažinau kelią į biblioteką, išvis nustojau jaudintis ir nebegalvojau apie galimai manęs ieškantį Edoną. Tegu pasinervina. Netgi jau pradėjau vaizduotis, kaip jis prakeikia mane, kad turi pasitraukti iš linksmybių. Arba paprasčiausiai nutaria manęs neieškoti ir palikti likimo valiai. Galbūt tikisi, jog Jagai jau mane pagrobė. Taip, ši mintis netgi realesnė, turint omenyje, kaip Edonas nenorėjo būti mano aukle.

Biblioteka jau nebedirbo, tačiau nemačiau jokio naktinio sargo, kuris prižiūrėtų šią itin svarbią Pasaulio įstaigą. Nebent vis dar veikė kameros.

Suabejojau, ar Smitas žino, ką daro. Gal jis tikrai per daug kvaištelėjęs ir nesuvokia, jog galime būti pričiupti. Visai nenorėjau susipažinti su šio pasaulio bausmėmis. Visgi Smitas ramiai, lyg tai darytų kasdien, pridėjo savo tapatybės kortelę prie prietaiso esančio ant pagrindinių durų. Prietaisas pyptelėjo patvirtindamas leidimą. Klanktelėjus durų užraktui Smitas jas pravėrė ir įėjo pirmesnis. Pasalūniškai ir itin atsargiai pasekiau paskui jį. Mums įžengus į atvirą fojė, kur stovėjo registratūra, įsižiebė blankios šviesos. Mano širdis šoktelėjo per gerklę, bet galiausiai pradėjau suvokti, kad šviesos užsidegė automatiškai.

-Tikriausiai turėtume paskubėti,- sušnibždėjau bailiai apsižvalgydama. Negalėjau nepaklusti savo instinktui reaguoti į bet kokią detalę.

-Viskas gerai,- garsiai pasakė Smitas neva mane nuramindamas.- Žyniai, prostasijai, Kapitonai ir hileriai gali lankytis bibliotekoje dieną ir naktį. Juk bet kada gali prireikti informacijos.