Kitas Pasaulis

23 skyrius

Šio vakaro laukė visi salos gyventojai. Tai buvo viena iš svarbiausių švenčių. Kapitono laipsnio gavimas šiame pasaulyje buvo bene toks pat reikšmingas, kaip ir naujo burmistro paskyrimas.

Tačiau aš laukiau ne šio vakaro, ne šventės ir ne ceremonijos. Tai buvo mano paskutinis vakaras šiame pasaulyje. Šiandien aš grįšiu namo.

Sėdėjau viena savo jaukioje kameroje. Buvau lyg tuščias indas. Nei džiaugsmo, kad pagaliau grįšiu namo, nei liūdesio, kuris rodytų, kad vis dėlto pasiilgsiu šios vietos. Ne, iš tiesų jaučiausi lyg kažko neužbaigusi. Lyg vėl bėgčiau.

Vos nepašokau iš vietos, kai išgirdau vidun įeinančią Hatę. Mergina mane pašaukė.

-O, tu toje pačioje vietoje,- ji nusijuokė.

Šyptelėjau nedrąsiai. Hatė su manimi elgėsi lyg su drauge, o aš vis norėdavau būti viena. Savo pasaulyje tokios draugės neturiu. Tikrai turėčiau tai vertinti labiau.

-Eisiu pasveikinti Kolo ir Edono,- tarstelėjo ji dėdamasi daiktus į medžiaginį maišą.- Nori prisijungti?

Tiesą pasakius, norėjau persiplėšti per pusę. Kelis kartus. Vis iš naujo. Kodėl manyje griaužėsi kelią į paviršių neužtikrintumo jausmas?

-Nežinau,- numykiau.- Tai jūsų šventė.

-Ką?- kilstelėjo antakius Hatė. Ji šypsojosi lyg būčiau pasakiusi kvailystę.- Nors nelaikai šios vietos savo namais, tai nereiškia, kad mes visi tau svetimi. Kolas tave laiko savo drauge, aš taip pat, Edonas galbūt šiek tiek kitaip tai išreiškia. Bet jis tavimi rūpinasi. Negalvok, kad jis nenori tavęs matyti. Man ir Kolui atrodo, kad Edonas dar gyvenime nebuvo toks dėl kažko rūpestingas. Kol tūnodavai čia, jis klausdavo, kuo užsiimi, ir sakydavo, kad jei labai nori, gali ateiti padėti.

Pakėliau akis į Hatę. Edonas tikrai kažkaip įdomiai išreiškė tą rūpestingumą. Bet nesvarbu. Nebenorėjau nei vieno jų matyti. Kitu atveju, bus per sunku, nes jausiuosi lyg būčiau čia kažką palikusi.

-Ačiū, Hate,- pralemenau sugniauždama rankas.- Bet liksiu čia.

Merginos lūpų kampučiai nusileido. Ji linktelėjo suprasdama.

-Na, jei užsinorėsi, rasi mus,- tarstelėjo Hatė dar prieš išeidama. Ji nusišypsojo nenorėdama palikti manęs su atslenkančiu liūdesio debesimi, bet galiausiai išėjo.

Kai suvokiau, jog prasidėjus fejerverkams turėsiu išeiti prie pagrindinio uosto, sudrebėjau. Vyliausi, kad viskas vyks sklandžiai ir greitai. Tačiau iki to dar buvo nemažai laiko.

Geriau tėvas manęs būtų paprašęs pagalbos. Aš nenutuokiau, ką jis ruošiasi daryti. O jeigu nepavyks susprogdinti kranito kelio? Arba kas, jei Holigas apie tai jau žino?

Negalėjau tiesiog sėdėti ir laukti. Gyvenimas baimėje ir laukime man jau buvo įgrisęs. Kai atvykau į šį pasaulį, daug kas pasikeitė. Aš pasikeičiau. Galbūt čia ir nebuvo mano namai, bet mano mama buvo kilusi iš dimensinio pasaulio. Be to, tai buvo vieta, kurioje atradau draugų. Tad negalėjau tiesiog imti ir pradingti.

Galėjau iškart pradėti ieškoti Hatės, o tada kartu į pagalbą būtume pasiėmusios Kolą. Tačiau pravaikščiojusi tarp aikštėje susirinkusios žmonių minios, galiausiai sustojau arčiau pakilos, ant kurios stovėjo visi būsimieji Kapitonai. Jodingeris sakė pakilią kalbą. Akimis susiradau Edoną. Vaikino veidas nerodė jokių džiugesio ženklų, jis buvo nuleidęs žvilgsnį į medines pakylos grindis, bet išlaikė tiesią laikyseną. Jis buvo pasiruošęs tapti Kapitonu. Bet jo mintys buvo kažkur nuklydusios.

Netrukus Jodingeris įteikė vaikinams ir kelioms merginoms popierinius ritinėlius, tikriausiai liudijančius apie tapimą Kapitonais ir Kapitonėmis, bei paspaudė rankas. Kai atėjo Edono eilė, vaikinas pakėlė akis į Jodingerį, linktelėjo, o tada jo žvilgsnis nejučia susidūrė su manuoju. Jis mažiausiai tikėjosi mane čia išvysti, bet visgi įžvelgiau, kaip Edono žvilgsnis pagyvėja ir jis jį užlaiko ties manimi.