Kitas Pasaulis

22 skyrius

Susitikimas su burmistru manęs visai nejaudino. Edonas tylėjo lyg būtų buvęs priverstas mane atvesti, o aš galvojau tik apie tai, kad mano tėvas buvo šiame pasaulyje ir žinojo, kaip iš čia ištrūkti.

Nors pirmąjį kartą buvau itin sužavėta burmistro namais, kurie priminė muziejų, šiuo metu net nesižvalgiau. Akimis apžvelgiau aplinką tik tada, kai įėjome į Pasaulio vadovo kabinetą.

Burmistras jau sėdėjo už savo stalo. Ant jo nosies pūpsojo apvalūs mažyčiai akiniai, o pats vyriškis buvo nuleidęs galvą ir kažką skaitė. Jam iš dešinės stovėjo gan žemo ūgio vyras šviesiais plaukais, o arčiau prie stalo palinkęs buvo Jodingeris.

-A, Edonai, Sine,- pasisveikino Vyriausiasis Kapitonas ir pasitraukė nuo stalo.

Burmistras nusiėmė akinius lyg taip galėtų geriau į mane pažiūrėti. Tuomet jis maloniai nusišypsojo man.

-Sine Dyn, atrodai išsigandusi,- tyliai nusikvatojo sau burmistras. Viduje krūptelėjau. Tik dabar suvokiau, kokia buvau įsitempusi. Tikriausiai turėjau pagrindą bijoti. Kažkas iš aukštesnįjį rangą užimančių žmonių galėjo būti susidėję su Holigu. Kažkas iš jų pakluso Jagams. O galbūt jie žinojo, kad mano tėvas grįžo.

Mane išpylė karštis. Pradėjau trūkčiojančiai kvėpuoti. Visgi suėmiau save į rankas ir laukiau, ką pasakys burmistras.

-Vienas iš Žynių pranešė, kad dingo jo bibliotekos raktas,- prabilo šviesiaplaukis vyras. Jo balso tonas buvo griežtas, o jo atšiaurūs veido bruožai dar stipriau tai pabrėžė. Spėjau, kad jis buvo Prostasijas.- Galiausiai atsekėme, kada ir kieno jis buvo panaudotas.

Žvilgtelėjau į Edoną. Mano širdis pradėjo mušti stipriau. Vaikinas akis buvo įsmeigęs kažkur į tolimiausią sieną. Vijau mintis apie tai, kad jis mane ir Smitą išdavė, tačiau kodėl jis neturėtų to padaryti, kai ketina tapti Kapitonu.

-Sine, viskas gerai,- neva nuramino mane Jodingeris, matydamas, kaip mano kūnas akmenėja. Jis nusišypsojo man lyg pradėdamas pamokančią kalbą.- Tau nėra dėl ko jaudintis. Nesi dėl nieko kalta. Tai jaunasis Žynys Smitas nusižengė mūsų įstatymams. Nelaikome tavęs bendrininke, Edonas paaiškino situaciją, kad ėjai su Smitu nežinodama jo tikslų ir mes suprantame, jog dar nežinai visų mūsų įstatymų ir taisyklių. Žinoma, todėl Atvykėliai turi nesitraukti nuo savo globėjų.

Tai buvo mažas priekaištas mestas Edonui, bet Jodingeris neatrodė ant jo supykęs, tik atliko pareigą prieš burmistrą.

Visgi pro mano ausis nepraėjo tai, kad Edonas mane užgynė. Vietoj to, jog tiesiai šviesiai pasakytų, kad aš pastoviai bėgu nuo jo ir elgiuosi netinkamai, jis ištraukė mane iš bėdos.

-Esi liudininkė, todėl mums reikės informacijos ko ieškojo Smitas,- galiausiai pasakė Prostasijas.

Mano rankas buvo šaltos, o galva apsunkusi. Jaučiausi tarsi būčiau užspeista gaujos, nuo kurios ilgą laiką slėpiausi savo pasaulyje.

-Aš nežinau,- papurčiau galvą.- Jis tiesiog norėjo man parodyti kažką bibliotekoje.

Negalėjau kliautis vien tik melu, nes nebuvau tikra, kiek žino jie. Todėl geriausia buvo apsimesti nieko nenutuokiančia.

-Ar žinai, kam naudojamas raktas?- garsiai paklausė Prostasijas. Jis buvo atšiauresnis nei Jodingeris, bet tai buvo tinkama savybė Pasaulio tvarkos saugotojui.

Linktelėjau suspausdama lūpas.

-Jo pagalba Smitas galėjo prieiti prie kolonos ir...- mano balsas trumpam užlūžo. Mano jaudulys nuslėpė tikrąjį nerimą dėl to, kas iš tiesų vyko, ir ko šie vyrai dar nežinojo.- Ir prie duomenų, bet aš nesu tikra, ką mačiau...