Kitas Pasaulis

19 skyrius

Kai tik suvokiau, kad Edonas mane vedasi į savo laivą, norėjau įaugti į akmenuotą grindinį. Tačiau nuolatinis vaikino atšiaurumas vienai akimirkai dingo ir jis nuoširdžiai norėjo man atverti tiesą ir padėti susitaikyti su ja. Žinoma, aš vis dar buvau skeptiška ir laukiausi savo vilties, bet tuo pačiu pasiryžau pamatyti tai, ką Edonas norėjo man parodyti. Juk jis neketino manęs palikti vidury jūros. Ar ne?

Nusipurčiau ir pradėjau žingsniuoti greičiau. Edonas pirmesnis įlipo į savo laivą ir nuėjo iki galo įjungti žibinto, kadangi jau buvo sutemę. Laivo denį nutvieskė blanki gelsva šviesa. Tai nebuvo ugnies liepsna, o kažkoks energijos kamuolys. Lipdama per tiltelį žiūrėjau į vaikiną tarsi laukdama, kada jis mane prirakins grandine. Tačiau Edonas nekreipė į mane dėmesio, kol išplaukėme.

Atsargiai priėjau arčiau Edono. Jis paleido vairą nustatydamas autopilotą. Nežinau, kaip jie vadino šią funkciją Pasaulyje, bet man tiko ir šis pavadinimas.

-Kur mes plaukiame?- paklausiau nepatikliai. Stebėjau, kaip vaikinas patikrina sutrauktas bures. Vėjo visiškai nesijautė, tik girdėjosi variklio slopus burzgimas ir jo sukeltų bangų mušimas į laivo korpusą. Ši ramuma man nepatiko.

-Ten, kur noriu tau kai ką parodyti,- atsakė Edonas nežiūrėdamas į mane. Sukandau dantis nusivaipydama. Laimei, jis to nematė.- Tik reikės šiek tiek palaukti.

Vaikinas pasisuko eiti į kitą laivo galą. Neskubėjau eiti paskui jį. Edonas išjungė žibintą ir mus užklupo visiška tamsa. Mano širdis dunkstelėjo į padus. Prireikė laiko, kol mano akys apsiprato su tamsa, tačiau turint omenyje, kad buvau laive viduryje jūros ir dar bauginančioje tamsoje, visiškai nesijaučiau rami.

Pajutau, kad Edonas priėjo prie manęs. Nejučia jo petys susilietė su manuoju. Nurijau seiles sudrėkindama išdžiuvusią gerklę. Sustingau lyg nutrenkta elektros. Mano širdis plakė ne taip kaip turėtų. Nebesuvokiau, ar aš buvau išsigandusi, ar man buvo nejauku šalia Edono.

Netikėtai iš apačios pradėjo kažkas šviesti. Kilstelėjau smakrą palinkdama arčiau borto. Vandens gilumoje pasirodė šviesa lyg pati saulė lįstų iš jūros. Tuomet šviesa pradėjo artėti prie paviršiaus, kol išvydau, jog tai buvo įvairaus dydžio saulės kamuoliukai. Jie iškilo iš vandens keisdami spalvas iš auksinės į melsvą, tada rusvą. Galiausiai suvokiau, kad tai visai ne saulės kamuoliai, o šviečiančios ir ore sklandančios medūzos. Jų čiuptuvėliai plasnojo lyg pūkuoti sparnai.

Nė nepajutau, kaip mano žandikaulis atsipalaidavo, o kūnas suglebo nuo pribloškiančio vaizdo. Mane aplankė palaima. Viena medūza atplazdeno prie manęs ir aš užsisvajojusi pakėliau ranką ją pasiekti.

-Sine, neliesk...

Išgirdau perspėjimą, bet jau buvo per vėlu. Kaip ir mano pasaulyje, šios medūzos gėlė. Vos tik prikišau ranką prie jos minkštos lyg žėlė galvelės pajutau pirštuose aštrų skausmą, kuris perėjo per visą ranką. Medūza pajutusi grėsmę jau ketino savo čiuptuvais apčiuopti visą mano ranką, tačiau Edonas patraukė mane.

Tik kai pasukau galvą į jį, mūsų žvilgsniai susidūrė ir tada suvokiau, kad mudviejų veidai per arti vienas kito ir kad Edonas laiko mane savo glėbyje tarsi saugotų nuo kulkos. Tuo metu mano širdį tikriausiai pervėrė strėlė, nes ji visai nustojo plakti. Nejaučiu net skausmo, diegiančio mano plaštaką. O dar Edonas neatitraukė nuo manęs jūros spalvos akių, kuriose žibėjo medūzų skleidžiamos švieselės...

Staigiai atsiplėšiau nuo jo ir pasitraukiau per žingsnį. Man buvo negera. Mano širdis vėl atsigavo, tačiau jos plakimas jau buvo sutrikdytas. Kvaila širdis. Kvaili jausmai. Kol būsiu šalia Edono, jausiuosi sutrikusi. Turėjau nuo jo pasitraukti į kitą laivo galą.