Kitas Pasaulis

25 skyrius

Mano akyse atsispindėjo pirmųjų fejerverkų šviesos. Švilpiantis garsas akimirkai užgožė ausis, vadinasi artėjome prie aikštės. Smitas gniaužė mano žastą, o kai sulėtindavau žingsnį, jis grubiai stumtelėdavo mane. Negalėjau patikėti, kad šis vaikinas apsimetinėjo, jog įgautų mano pasitikėjimą. Pasiklioviau juo iškart, nepaisydama savo abejonių. Jaučiausi sugniuždyta, nežinojau, kas bus toliau, o galva buvo visiškai tuščia. Aš ir vėl buvau užspeista į kampą, per silpna, kad galėčiau apsiginti ir pabėgti.

Visgi tikėjausi, kad Edonas bus daug kovingesnis ir bent bandys priešintis. Tačiau vaikinas visiškai ramiai sutiko eiti, jo net nelaikė Holigo vyrai. Nesuprasdama žvilgtelėdavau į jį, bet Edonas atrodė lyg eitų pasivaikščioti. Galėjau galvą padėti, kad jis nebuvo tas, kuris lengvai pasiduoda. Ir vis dėlto šiuo metu jo pasyvumas nerodė gerų ženklų.

Aikštėje buvo daugybė žmonių. Jų dėmesys buvo pilnai nukreiptas į fejerverkų grožį, bet manyje kirbėjo mintis šauktis pagalbos. Visgi Smitas tarsi perskaitęs mano mintis, apglėbė ir pritraukė arčiau savęs pridėdamas aštrų smaigalį man prie kaklo.

-Jei išleisi bent garsą, neatsakysiu už savo veiksmus,- pagrasino jis.

Kai pajutau ant savo odos aštrų šaltį, atrodė lyg kas per mano kūną būtų perėję. Smito balsas buvo užtikrintas. Bandžiau rasti jame pamišimą, kad tai galėtų paaiškinti, ką jis darė, tačiau viskas buvo tikra.

Netrukus priėjome uostą. Išvydus savo tėvo laivą, mano širdis suspurdėjo. Instinktyviai atsiplėčiau nuo Smito, bet vaikinas smarkiai truktelėjo man už rankos.

-Tavo tėvas nesipriešino, todėl Holigui liepiau jo neskriausti. Jam viskas gerai,- patikino Smitas. Žvilgtelėjau į jį. Vaikino veidas skendėjo šešėlyje. Jis buvo visiškai neatpažįstamas.

Tik įlipusi į laivą pamačiau savo tėvą, kuris buvo pririštas prie burių stiebo. Šalimais stovėjo Holigas, rankose sukinėdamas ilgą lenktą kartą. Deras ir kiti Jagai sėdėjo ant žemės surakintomis rankomis.

-Tėti!- šūktelėjau norėdama jam duoti ženklą, kad man viskas gerai. Mano tėvas sukrutėjo ir pasuko galvą į mane. Vieną akimirką jo akyse pasirodė palengvėjimas, o po to jo vietą užėmė tėviškas nerimas. Jo veidas buvo nusėtas raukšlėmis, kurios kaupėsi per visą gyvenimą. Sučiaupiau lūpas suraukdama antakius, kol Smitas užsistojo priešais tėvą.

-Surakinkit jį su kitais,- nurodė vaikinas turėdamas omenyje Edoną. Tuo tarpu mane patempė į priešingą pusę, link kajutės. Šį kartą trūktelėjau ranką šaltai nudelbdama Smitą. Jis atleido ranką pažvelgdamas į mane.

-Aš lieku su ja, arba tau teks dorotis su papildomomis problemomis.

Grįžtelėjau į Edoną. Dabar jau jo akys užsidegė. Atrodė, kad tik ir laukia, kada galės paleisti į darbą kumščius. Smitas sugriežė dantimis, bet, mano nuostabai, nusileido.

-Gerai, eik kartu su ja.

Edonas nulipo siaurais laiptais pirmesnis, o tuoj pat už manęs durys buvo uždarytos. Išgirdau užrakto klanktelėjimą. Staiga manyje tarsi išsiveržė ugnikalnis, kurio lavina užkaitino mano pyktį. Atsisukau į duris ir pradėjau jas trankyti.

-Smitai, tu prakeiktas niekše!- šaukiau leisdama įniršiui užtemdyti mano emocijas.- Kaip tu galėjai! Prisiekiu išlaušiu šitas duris, jei nuskriausi mano tėvą! O tada tu pasigailėsi, niekingas šūd...

Netikėtai laivas susiūbavo. Medinės sienos sugirgždėjo. Edonas palipo iki manęs ir patraukė nuo durų.

-Liaukis, šitaip rėkdama nieko nepasieksi,- tarė jis.