Smitas ėjo pirmesnis, o aš vis atsisukinėjau nužvelgdama, ar mūsų niekas neseka. Kiek kartų man teko taip slapstantis bėgti iš vienos vietos į kitą, bet šiuo metu jaudulys buvo kur kas didesnis. Galbūt dėl to, kad iškart pasitikėjau nepažįstamu vaikinu ir ėjau ten, kur jis mane vedėsi, o gal todėl, jog bėgau nuo Edono, kurį norėjau išvesti iš kantrybės. Suvokiau, kad elgiuosi kvailai, bet noras rasti išėjimą iš šio pasaulio buvo didesnis.
Visgi negalėjau tvirtai teigti, kad pasitikiu Smitu. Vaikinas tiesiog atrodė vertas pasitikėjimo. Mano blogų žmonių radaras nesiuntė pavojaus signalų, be to, Smitas atrodė normalus ir ganėtinai naivus. Žinoma, nepaisant jo mane išgąsdinusio neįprasto elgesio. Tad beveik visi ženklai rodė, kad Žynys nėra pavojingas ir man nereikės sprukti kuo tolyn nuo jo. O galiausiai, kai suvokiau, jog Smitas vedasi mane į biblioteką, nusimečiau dalelę nerimo.
-Smitai, galiu paklausti?- susilyginusi su vaikinu nutariau pasinaudoti proga ir geriau jį pažinti. Ne dėl draugiškumo, bet pagrindo pasitikėjimui.- Kiek tau metų?
Vaikinas žvilgtelėjo į mane lyg būtų tikėjęsis sudėtingesnio klausimo.
-Greitai bus dvidešimt ketveri. O ką? Jūsų pasaulyje tai kažką reiškia? Gal yra kažkokie amžiaus apribojimai, kai galima ar negalima bendrauti?
Kilstelėjau antakį mąstydama, iš kur jis traukia tokius kvailus pamąstymus.
-Ne, ne,- papurčiau galvą.- Tiesiog nemaniau, kad Žyniai gali būti tokie jauni. Na, supranti, išmintis man asocijuojasi su ilgai nugyventu gyvenimu.
Smito veide galiausiai nušvito suvokimas, apie ką kalbu. Pripažinsiu, šis vaikinas tikrai keistas. Bet bent jau nepiktybiškai.
-Žyniai nuo pat pirmų dienų kaupia išmintį, o ja dalinasi sulaukę garbingo amžiaus,- išdidžiai papasakojo vaikinas.- Šiuo metu aš mokausi iš vyresniųjų Žynių, kurie jau ketina pasitraukti iš savo pozicijų į poilsį. Žynių svarbiausia savybė yra gebėjimas rasti reikiamą informaciją ir ją išmintingai panaudoti. Ant mūsų galvų laikosi Pasaulio pamatas.
Rodos, jau pradėjau suvokti, kodėl šis vaikinas tapo Žyniu. Jis galėjo sutelkti mintis ten, kur reikia, o ne pašaliniams dalykams, tokiems kaip bendravimas su žmonėmis. Tikriausiai todėl jis buvo išsiblaškęs kalbėdamas su manimi.
Šio pasaulio gatvės man net ir pačią tamsiausią naktį atrodė saugios. O kai atpažinau kelią į biblioteką, išvis nustojau jaudintis ir nebegalvojau apie galimai manęs ieškantį Edoną. Tegu pasinervina. Netgi jau pradėjau vaizduotis, kaip jis prakeikia mane, kad turi pasitraukti iš linksmybių. Arba paprasčiausiai nutaria manęs neieškoti ir palikti likimo valiai. Galbūt tikisi, jog Jagai jau mane pagrobė. Taip, ši mintis netgi realesnė, turint omenyje, kaip Edonas nenorėjo būti mano aukle.
Biblioteka jau nebedirbo, tačiau nemačiau jokio naktinio sargo, kuris prižiūrėtų šią itin svarbią Pasaulio įstaigą. Nebent vis dar veikė kameros.
Suabejojau, ar Smitas žino, ką daro. Gal jis tikrai per daug kvaištelėjęs ir nesuvokia, jog galime būti pričiupti. Visai nenorėjau susipažinti su šio pasaulio bausmėmis. Visgi Smitas ramiai, lyg tai darytų kasdien, pridėjo savo tapatybės kortelę prie prietaiso esančio ant pagrindinių durų. Prietaisas pyptelėjo patvirtindamas leidimą. Klanktelėjus durų užraktui Smitas jas pravėrė ir įėjo pirmesnis. Pasalūniškai ir itin atsargiai pasekiau paskui jį. Mums įžengus į atvirą fojė, kur stovėjo registratūra, įsižiebė blankios šviesos. Mano širdis šoktelėjo per gerklę, bet galiausiai pradėjau suvokti, kad šviesos užsidegė automatiškai.
-Tikriausiai turėtume paskubėti,- sušnibždėjau bailiai apsižvalgydama. Negalėjau nepaklusti savo instinktui reaguoti į bet kokią detalę.
-Viskas gerai,- garsiai pasakė Smitas neva mane nuramindamas.- Žyniai, prostasijai, Kapitonai ir hileriai gali lankytis bibliotekoje dieną ir naktį. Juk bet kada gali prireikti informacijos.
Patikėjau Smitu. Tai buvo logiška. Visgi nors ir turėdama pagrindą nusiraminti, negalėjau visiškai atsipalaiduoti. Naktinis apsilankymas bibliotekoje - man tai buvo tiesiog neįprasta.
Kaip ir tikėjausi palipome į viršutinį aukštą - Senąjį skyrių, kurį jau buvau aplankiusi. Čia taip pat automatiškai įsijungė aukštai esantys žibintai. Nekantriai laukiau, ką man parodys Smitas, kuo sugebės nustebinti. Vyliausi, kad jo rastos žinios bus pribloškiantis atradimas ir aš pagaliau rasiu išėjimą iš šio pasaulio.
Stebėjau, kaip Smitas prieina prie mechanizuotos auksinės kolonos. Pamaniau, kad vaikinas pasinaudos paieškai skirtu kompiuteriu, tačiau, mano nuostabai, jis įkišo mažą raktelį į tam skirtą angą, kurios anksčiau nebuvau pastebėjusi.
-Turi leidimą?- kilstelėjau antakius, prisiminusi Hatės žodžius, kad tik aukštą rangą turintys žmonės gali prieiti prie šios kolonos duomenų. Smitas dar tebuvo jaunesnysis Žynys.
Vaikinas žvilgtelėjo į mane sumirksėdamas.
-Ne, ne visai,- susimėtė jis. Tuomet pakreipė lūpas.- Prieigą pasiskolinau iš savo mokytojo.
Nuostabu. Kai jau maniau galėsianti nusiraminti, pasirodo, mes tikrai brovėmės ten, kur draudžiama.
-Viskas bus gerai, Sine Dyn,- džiugiau tarė Smitas.- Dariau tai jau ne kartą. Žynys, kuriam priklauso raktas, jau labai senas. Jis net nepasigestų prieigos. O naktį bibliotekos apsaugos sistema silpnesnė.
Atsidusau papurtydama galvą. Jei mane pagaus čia pabėgusią nuo savo globėjo ir dar su keistuoliu jaunuoju Žyniu, galiu nebesitikėti išvysti dienos šviesą. Jei ne burmistras, tai Edonas pasirūpins, kad niekada neišeičiau iš savo celės.
-Tai pasakok apie išėjimą,- paraginau Smitą. Tikrai geriau būtų paskubėti.
Vaikinas giliai įkvėpė. Raktelis vis dar buvo spynoje, bet Smitas jo kol kas nepasuko, kas, spėjau, turėjo aktyvuoti koloną.
-Žyniai yra atsakingi už kranito išgavimą bei mėnulio energijos panaudojimą,- pradėjo Smitas.- Kai tik tapau Žyniu, pradėjau domėtis atvykėliais ir portalu. Iš tiesų ne aš vienas buvau toks smalsus. Kiti taip pat norėjo rasti priežastį, kodėl atsiveria portalai ir ar tai susiję su laikais, kai valdė Jagai. Mūsų pasaulio istorijoje įrašyta, kad jie grobė turtus iš dimensinio pasaulio, tačiau tai nėra patvirtinta, kadangi toks faktas galėtų daug ką pakeisti. Pavyzdžiui, kad Pasaulį sukūrė Atvykėliai, o ne gamtos stichijos, kurias sukėlė mėnulio pasirodymas. Na, taip, gamtos stichijos iššaukė salų susiformavimą, bet pirmųjų žmonių atsiradimas mums vis dar mįslė.
Mano galvoje tarsi nušvito. Nagi, žinoma. Mano ir šis pasaulis yra vienoje visatoje. Tik nežinia, kuris pasaulis susiformavo pirmiausia ir kuriame užgimė gyvybė.
-Grįžtant prie kranito,- tęsė Smitas nueidamas prie knygų lentynos. Jis neilgai paieškojęs ištraukė reikiamą knygą žydru viršeliu.- Jis yra natūralus Pasaulio gamtos išteklius. Panašiai kaip tavo pasaulyje deimantai ar anglis. Tik šis akmuo palaiko salų sandaros pusiausvyrą.
Netrukus Smitas atvertęs knygą pakišo po ekranu, kuris anksčiau man padėjo perskaityti užkoduotą knygų tekstą. Netrukus man prieš nosį iškilo holograminis kranito piešinys. Jis buvo panašus į baltą kristalą, tai reiškia, kad kranitas buvo įvairių formų, o viduje švytėjo melsva šviesa.
-Kranitą kasdavome iš uolų, esančių tolimesnėse negyvenamose salose. Iš pradžių kranitas po mėnulio pasirodymo vėl atsirasdavo, bet kuo daugiau jo imdavome, tuo jo ištekliai mažėjo. Dar pirmieji Žyniai buvo atradę, kad kranitas apsaugo mus nuo potvynių ir juodųjų skylių, kurios galėjo bet ką įtraukti už dimensijos ribų. Šiuos reiškinius sukeldavo mėnulis. Galiausiai norėdami apsaugoti kranitą nustojome jį kasti ir pradėjome kurti jo kopijas. Degalai naudojami laivams ir visa elektra aprūpinanti mūsų pasaulį yra iš kranito konsistencijos, tačiau tai nėra grynas energijos akmuo.
-Ir kranitas taip pat atveria portalus,- ištariau tarsi pagauta nušvitimo. Mano spėjimas pasitvirtino.
-Taip,- linktelėjo Smitas. Jis pasitaisė akinius.- Su mėnulio pagalba. Kai šie du reiškiniai susiduria, iššaukiamos portalinės duobės.
Smitas grįžo prie kolonos ir pasuko raktelį. Aplink auksinę koloną išsidėstę mechanizmai pradėjo suktis. Nejaučiau, kaip atsipalaiduoja mano žandikaulis. Neilgai trukus šviesos prigeso ir iš kolonos plūstelėjo šviesos ruožai. Mes patekome į hologramos vidurį. Ji supo visą apvalų Senąjį skyrių.
Negalėjau ištarti nei vieno žodžio. Kol Smitas kažką spaudė mažame ekranėlyje, šviesos ruožai formavosi į vaizdus. Jie praeidavo pro mano odą man visiškai nieko nejaučiant. Galiausiai ruožai pakilo viršun ir suformavo apvalų mėnulį. Kadangi šviesos buvo aukso spalvos, iš pradžių jis buvo auksinis su tamsesnėmis dėmėmis. Tačiau galop holograminis mėnulis tapo tamsiai mėlynas.
Jis nebuvo toks pat, kaip ir mano pasaulyje. Tamsūs lopai buvo išsidėstę kitaip. Negalėjau nusakyti kaip, bet tikrai atpažinčiau, jei tai būtų tas pats dangaus kūnas iš mano pasaulio.
-Kol kas vis dar negalime apskaičiuoti tikslaus mėnulio pasirodymo laiko,- pasakojo Smitas. Jam kalbant šviesos ruožai formavosi į sidabrines žvaigždes.- Tik nustatyta, kad mėnulis pasirodo, kas keturis ar šešis metus. Tuo metu mėnulis padidina kranito energiją, o mūsų tikslas ją surinkti, kol ji nepasiekė salų. Gana ilgai buvo manyta, kad atsiradus mėnuliui susiformuoja portalai. Iš pradžių net pirmieji Atvykėliai buvo pasirodę būtent tuo metu. Tačiau Atvykėlių atsiradimas nesutapo su mėnulio pasirodymu, nes portalai atsidaro tik tada, kai suvirpa energija tarp salos, po kuria yra kranitas, ir mėnulio.
Su lyg Smito žodžiais šviesos ruožai suformavo sumažintą Pasaulio salą su išsikušusiu auksiniu bokšto stogu. Tuo tarpu mėnulis suvirpėjo ir pranyko, bet vietoj jo susidarė pilki debesys. Jie blyksėjo mėlynai, o šį blykstelėjimą atkartojo hologramoje po salos apačia esantis kranitas. Netrukus pasirodė įvairios tiesės ir skaičiavimai, kuriuos norėdama suprasti turėjau gerai išmanyti matematiką ir fiziką. Deja, šie skaičiai ir formulės man nieko nesakė.
-Buvo įmanoma apskaičiuoti kiekvieną tokį energijos virptelėjimą, o skaičiavimai pasitvirtino atsidarius portalinėms duobėms, per kurias patekdavo Atvykėliai,- paaiškino Smitas.- Jūra, vanduo, tapdavo atspindžiu. Pliūptelėjus energijos bangai iš mėnulio ji lūždavo per jūrą ir sureaguodavo su kranitu, kuris suvirpindavo vandenį. Todėl visi Atvykėliai pateko čia per bet kokį vandens telkinį.
Prikandau lūpą ir suraukiau kaktą prisiminusi tą naktį, kai bėgau nuo Kaspero gaujos. Kažin, ar jie mano, kad aš negyva? Kad paskendau? O galbūt manęs bandė dar ieškoti? Būtų visai gerai, kad jie nebesitikėtų manęs išvysti gyvos. Grįžusi į savo pasaulį galėsiu išvykti į kitą miestą ir pasislėpti amžiams.
-Taigi Žyniai gali apskaičiuoti tikslų laiką, kada atsidarys portalai ir kurioje vietoje?- pasitikslinau.
Smitas linktelėjo, bet tada suspaudė lūpas. Taip ir maniau, kad yra klišių.
-Laikas ir vieta nėra visiškai tikslūs,- tarė jis apgailestaudamas.- Tikslumas neturi reikšmės, kai Atvykėliai patenka per portalą į šį pasaulį. Bet norint sulaukti portalo, kad būtų galima grįžti, reikia itin tikslaus apskaičiavimo, kadangi portalai išsilaiko sekundėmis.
-Na, gerai,- nepaleidau vilties.- Tarkime, gali apskaičiuoti sekantį portalą, nepaisant to, kad tai netikslu. Bet tikriausiai yra kažkoks būdas užlaikyti portalą?
Klausiamai pažiūrėjau į Smitą. Mano ryžtingas žvilgsnis tikriausiai jį išgąsdino, tačiau vaikinas tuoj susiėmė.
-Užlaikymas nėra toks reikšmingas, nes portalai veikia kiek kitaip. Bet yra tokia Jagų technologija...
-Nustok sekti pasakas, Smitai.
Pašalinis balsas perėjo lyg šaltis mano nugara. Pasukau galvą į atėjusį Edoną. Buvo tik laiko klausimas, kada jis mane susiras, tačiau viena proto dalimi maniau, kad vaikinas visai manęs neieškos.
-Tai nėra pasakos, Edonai,- įsitempė Smitas. Jis pasitaisė akinius lyg šie ruoštųsi nukristi.- Sakiau tai tau tada ir dabar niekas nepasikeitė. Netgi patobulinau savo skaičiavimus. Žinau, kaip veikė Jagų technologija.
Žvelgiau tai į Smitą, tai į Edoną. Žinoma, normalaus paaiškinimo greitai negausiu.
-Tikrai?- nusišaipė Edonas. Jis pradėjo eiti link mūsų.- Tu ir vėl apie tą Jagų technologiją, kuri neegzistuoja. Jagai vagys, jie nieko nesukūrė. Juk visiems aišku, kad energijos reikalingos portalams neįmanoma suvaldyti. Neskiesk jai šitų nesąmonių. Jau ir taip nepaleidžia savo varganų vilčių.
Vaikinas mostelėjo į mane ranka lyg aš būčiau daiktas. Šiuo metu jis man priminė Kasperą, kuris nuolatos kalbėdavo, kad mano tėvo lavonas pūva kur pakelėje.
Sugniaužiau kumščius tvardydamasi. Edono siekis sunaikinti mano troškimą grįžti namo vertė mane jaustis pažeidžiama. Pyktis maišėsi su širdies skausmu, tad bijojau, kad galiu pravirkti.
-Liaukis!- sušukau. Mano balsas nuskambėjo garsiau nei norėjau.- Kodėl man neleidi ieškoti išėjimo? Koks tau skirtumas, kad aš susikursiu netikras viltis? Nejau taip niekini mano norą grįžti namo, nes pats to nesugebėjai? Pripažink, kad irgi norėjai grįžti į savo pasaulį! Jautei, jog esi čia svetimas! Ir dabar toks esi,- nustojau kelti balsą ir ištariau pagiežingai.
Edoną užgavo mano žodžiai. Jo žandikaulis įsitempė. Vaikinas viduje virė, tačiau laikėsi to neparodydamas.
-Žynių skaičiavimai neprognozavo nei mano, nei tavo atvykimo į Pasaulį,- ištarė jis išsklaidydamas nuo manęs tvyrančią įtampą.- Jie buvo klaidingi. Žyniai nebegalėjo apskaičiuoti, kada atsivers bent menkiausia portalinė duobė, nes staiga jų apskaičiuotas laikas nepasitvirtino. Niekas nepasirodė.
Mano kvėpavimas sutrūkčiojo. Žvilgtelėjau į Smitą.
-Nes pasikeitė mėnulio pasirodymo laikas,- bandė įtikinti vaikinas.- Niekas nepažymėjo, kad mėnulis praėjusį kartą pasirodė du kartus. Antrąjį kartą Žyniai praleido. Todėl ir pasikeitė visi skaičiavimai. Atsiprašau, kad tada tave apgavau, Edonai,- Smito balsas pritilo. Vaikinas nerimastingai suraukė kaktą žiūrėdamas į Edoną.- Tik po kiek laiko nesitraukdamas nuo knygų ir kompiuterio atradau dvigubą mėnulio pasirodymą. Žinoma, bandžiau tai įrodyti Žyniams, bet jeigu mano skaičiavimai pasitvirtina, vadinasi mūsų laukia potvynis. Su dimensija kažkas nutiko. Galiu tai įrodyti.
-Tu visada buvai tik pamišėlis,- papurtė galvą Edonas.- Portalų srovės keliauja tik iš ano pasaulio į šį. Taip veikia dimensija.- Vaikinas pasisuko į mane.- Nėra jokio išėjimo. Jo niekada nebuvo. Kad ir kokie skaičiavimai bebūtų, neįmanoma priversti portalo srovės tekėti priešinga kryptimi.
-Jagų technologija tai pakeitė,- nepasidavė Smitas.
-Dievaži, nepradėk,- susiraukė Edonas, o tada staiga pačiupo mane už dilbio ir patraukė.- Keliaujam iš čia.
-Ką?- atkirtau įsispirdama atgal.- Niekur aš neisiu su tavimi.
Vaikinas nustojo mane tempti.
-Klausyk, netrukdau tau ieškoti išėjimo, kurio nėra. Gali praleisti šioje bibliotekoje visą savo gyvenimą, kol išprotėsi. Bet man tavęs gaila. Pats laiku nustojau tikėti nesąmonėmis. Turėtum ir tu tai padaryti bei susitaikyti su tiesa.- Edono jūros gelmę primenančios akys buvo nukreiptos tiesiai į manąsias. Nesuvokiau, ar iš tiesų pajaučiau nuo jo sklindantį nuoširdumą, bet nustojau priešintis.- Parodysiu tau visą tiesą. Galbūt pagaliau suvoksi, kad Pasaulis tavo galutinė stotelė.