Sofija supratusi, kad metas panirti į jos gyvenimo pasikeitimo pasakojimą, atsirėmė į fotelio atlošą ir sudėjo koją ant kojos. Suklusau stebėdama, kaip jos žvilgsnis nutolsta į prisiminimų jūrą.
-Buvau dvidešimties, kai čia patekau,- pradėjo pasakoti Sofija.- Prisimenu, kad ėjau iš darbo kavinėje, per tiltą. Neturėjau šeimos, man reikėjo išsilaikyti pačiai. Jau buvo tamsu, o mano akys nejučia upėje pagavo kažką plūduriuojančio. Pamaniau, kad skęsta žmogus, todėl staigiai nusileidau žemyn,- moteris žvilgtelėjo į mane.- Tačiau, pasirodo, ten tebuvo didelis maišas. Nutariau jį ištraukti ir kaip tik tada mano koja įklimpo. Panirau visa galva, o kai išnėriau suvokiau esanti jūroje. Pati parplaukiau į krantą. Netrukus mane pamatė žmonės ir man padėjo.- Sofija pakreipė galvą atsidusdama ir šyptelėdama.- Buvau tokia užsispyrusi, kad manęs neiškentė net du prižiūrėtojai. Galiausiai likau viena, užsidariusi bibliotekoje. Lankiau kitus atvykėlius, tačiau visi buvo seni pirdžiai ir mėgavosi gyvenimu čia. Taip ieškojau išėjimo net ištisus dvejus metus. Kol galiausiai sutikau Tuaną,- Sofija nusišypsojo ir pasikreipė paimdama nuo komodos nuotrauką rėmelyje. Ji padavė man ją. Nuotraukoje buvo gal dešimčia metų jaunesnė Sofija ir vyras juodais lyg anglis plaukais bei piratiška apranga. Jie abu plačiai šypsojosi ir žvelgė į vienas kitą.- Meilė privertė mane pasilikti. Vilties nepraradau, tačiau ji liko giliai mano širdyje. Visgi žinau, kad jei ir atsirastų galimybė grįžti, negalėčiau palikti Tuano. Šiuo metu jis išvykęs su prekybiniu laivu, o poryt jau turėtų grįžti. Turėtumėte ateiti, būsiu priruošusi vaišių,- šypsodamasi prisimerkė Sofija.- Tuanas pasiilgo tavęs, Edonai. Kiek judu anksčiau plaukiodavote laivais, Tuanas imdavo tave kartu į keliones.- Moteris vėl atsiduso sudėdama rankas ant kelių ir pasisuko į mane.- Vėliau, kai Edonas paliko mūsų namus, vyriausiasis Kapitonas Jodingeris rūpinosi juo ir Edono noru tapti Kapitonu.
Susilaikiau nuo noro žvilgtelėti priekaištingu žvilgsniu į Edoną. Jis buvo tikras niekšas, kad paliko tokią nuostabią šeimą. Jis turėjo galimybę tokią turėti, o Sofija tikrai galėtų užimti motinos vietą.
Visgi išklausiusi Sofijos reikiamo atsakymo negavau. Tik tiek, kad atvykėliai turėjo išskirtinį bruožą - jie nieko neprarado čia patekdami. Netgi atrado geresnį gyvenimą Pasaulyje.
Kaip ir tikėjausi, sulaukiau Edono žvilgsnio, kuris rėkte rėkė, kad vaikinas ir vėl buvo teisus. Sofija dar pasakojo apie tai, kaip pati bandė vairuoti laivą, tačiau ji buvo labiau sutverta laviruoti teptuku, o ne didžiuliu mechanizuotu laivu. Šypsodamasi klausiausi jos, bet mano galvoje sklaidėsi mintys, kad man iš tiesų gali tekti pasiduoti. Kiti atvykėliai juk būtent tai ir padarė.
Tikriausiai Sofija pastebėjo mano subliurusi veidą. Ji žvilgtelėjo į Edoną, kuris šlamštė šviežiai iškeptus pyragėlius, o tada atsistojo pasitvarkydama suknelės klostes.
-Sine, galbūt galėtum man pagelbėti virtuvėje,- maloniai kreipėsi į mane Sofija.- Parodysiu, ką planuoju iškepti Tuano sugrįžimui.
Sulaukusi netikėto prašymo kilstelėjau antakius, bet vis tiek atsistojau atsargiai eidama paskui Sofiją. Kai tik įžengiau į kepiniais kvepiantį kambarį, moteris uždėjo arbatinuką ant viryklės su atvira liepsna.
-Nesi tokia, kuri pasiduoda, Sine,- tarė ji nusišypsodama.- Tavo ryžtas ir drąsa yra išskirtinis bruožas tarp visų atvykėlių. Net aš tokia nebuvau, nors dėjausi tvirto charakterio moterimi ir vaikščiojau užrietusi nosį. Čia patekusi praradau visą drąsą.- Sofija sulankstė baltą drobinį rankšluostį ir padėjo prie kriauklės.- Niekam to nesakiau, bet dar prieš sutinkant Tuaną jaučiau, kaip prarandu ryžtą. Mane užgožė kiti atvykėliai, kurie juokėsi iš mano bandymų, ir vietiniai gyventojai, kurie laikė mane tik dar viena prisitaikėle. Bet tu tokia nesi.- Moteris pakėlė į mane akis. Jose kažkas sutviskėjo, kas privertė mane išsklaidyti visas abejones.- Tikiu, kad pasieksi tai, ko dar nesugebėjo.
Tai pasakiusi staiga Sofija mane apkabino. Nustebusi pakėliau rankas, tačiau taip ir likau stovėti. Kaip tik tada arbatinukas pradėjo švilpti ir Sofija atsitraukė spustelėdama mano rankas.
-Ačiū,- tarstelėjau norėdama padėkoti už tikėjimą ir apkabinimą.
Moteris linktelėjo suspausdama lūpas, kuriose plėtėsi šypsena. Ji nukėlė arbatinuką nuo ugnies.
-Ir nekreipk dėmesio, kad Edonas toks niurzga,- pasakė ji nusijuokdama.- Jis tiesiog bando būti tuo, kuo nėra.
Sofija pavartė akis ir žvilgtelėjo man per petį. Rodos, Edonas stovėjo man už nugaros. Grįžtelėjau į jį. Vaikinas laikė sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir buvo kiek pasirėmęs į sieną.
-Labai ačiū, Sofi, už vaišes ir pasakojimus, bet mudviem su Sine jau laikas,- reikšmingai pasakė jis. Sofija norėjo, kad jis išgirstų jos paskutinius žodžius ir buvo dėl to patenkinta.- Turime aplankyti paskutinę atvykėlę.
Tai pasakęs Edonas nudelbė mane atšiauriu žvilgsniu lyg aš būčiau kalta, kad sugadinau jo dieną. Na, tai buvo tiesa, bet tai taip pat jo kaltė, jog sutiko būti mano prižiūrėtoju. Tuomet Edonas priėjo arčiau Sofijos ir pakštelėjo jai į skruostą. Nužvelgiau jį švelniai nustebinta tokiu vaikino elgesiu, kuriuo jis parodė, kad vis dėlto turi širdį, o tada nusišypsojau Sofijai atsisveikindama ir tuo pačiu tarsi pažadėdama, jog dar susitiksime.
.
Ir vėl žingsniavau Edonui iš paskos. Norėjau labiau apsidairyti ir pasigrožėti Pasaulio išskirtinumu, tačiau bijojau pamesti vaikiną iš akių, nes, rodos, jis tik to ir tenorėjo.
-Kur dabar einame?- paklausiau paėjėdama greičiau, kad būčiau lygiagrečiai su Edonu.
Vaikinas pasuko galvą į mane lyg pamiršęs, jog aš ėjau paskui jį. Tada vėl nutaisė subjurusią veido miną.
-Į senelių poilsio namus. Ten gyvena paskutinė atvykėlė,- tarė Edonas, tuomet pasuko galvą į mane primerkdamas akis.- Tik turiu perspėti. Ta moteriškė kiek kvanktelėjusi. Patekdama čia ji jau buvo atsiskyrėlė ir keistuolė. Jai ne visi namie.
Iš pradžių pamaniau, kad Edonas vėl bando mane apkvailinti. Jo žvilgsnis ir veido išraiška būtent tai bylojo. Tačiau bent jau šį kartą jis buvo visiškai teisus.
Senelių poilsio namai buvo tas pats, kaip ir mano pasaulyje esančios senyvo amžiaus žmonių prieglaudos. Tik čia senukų buvo ne daug ir jie visi atrodė lyg išplaukę ir gyventų fantazijų pasaulyje.
Mandėja buvo devyniasdešimtmetė atsiskyrėlė, užsidariusi tamsiame kambaryje ir su niekuo nesikalbanti. Viena iš slaugių pasakė, kad Mandėja šiandien blogos nuotaikos, bet tada sumurmėjo sau po nosimi, jog ta senutė visada tokia. Ji viena iš seniausių vis dar gyvų atvykėlių ir beveik niekas neprisimena, kaip ir kada ji tiksliai čia pateko. Kaip ir pati Mandėja.
Iki Mandėjos kambario mus palydėjo mūsų amžiaus slaugė ilgais geltonais plaukais. Edonas nusisuko nuo manęs žaviai jai šypsodamasi ir flirtuodamas, todėl man teko vienai pasibelsti į duris ir nesulaukus atsakymo įeiti vidun.
Mane iškart pasitiko tamsa, kurią kiek sumenkino per naktines užuolaidas besibraunanti dienos šviesa. Tik su jos pagalba galėjau įžiūrėti baldų kontūrus bei išvysti pačią Mandėją. Senutė vilkėjo ilga suknele, nors greičiausiai tai buvo naktiniai. Jos beveik balti plaukai siekė liemenį ir buvo permesti per petį. Mandėja žiūrėdama pro mažytį užuolaidų plyšelį glostė savo plaukus ir murmėdama kalbėjosi su savimi. Ji nereagavo, kad aš užėjau į kambarį, net negalėjau pasakyti, ar ji išvis mane matė. Mandėja atrodė nuklydusi savose mintyse. Realus pasaulis jai neegzistavo.
-Atsiprašau?- krenkštelėjau.- Aš esu Sinė.
Netgi prabilusi ir prisistačiusi negavau jokio atsako. Mandėja tebežiūrėjo į kažką, kas jai buvo įdomiau už viską, kas aplinkui.
-Naujoji atvykėlė,- toliau kalbėjau bandydama prasibrauti pro jos sukurtą sieną.- Atvykau į šį pasaulį taip pat, kaip ir jūs.
Galiausiai man pavyko patraukti Mandėjos dėmesį. Moteris pasisuko į mane, tačiau nepratarė nė žodžio. Pasimuisčiau džiaugdamasi bent tokia pradžia.
-Gal prisimenate ką nors, kaip čia patekote ir kaip bandėte ieškoti išėjimo?- paklausiau atsargiai lyg kiekvienas mano žodis galėtų viską nulemti. Visgi reikėjo kaip nors užvesti šią išplaukusią moteriškę ant kelio.
Tačiau Mandėja lyg manęs visiškai neišgirdusi vėl nusisuko į langą ir pradėjo linguoti galvą niūniuodama kažkokią dainą. Galėjau suprasti tik du žodžius, kuriuos ji kartkartėmis sumurmėdavo. Tai kapitonas ir jūra.
Sakydama, kad neprarasiu vilties, ne tai turėjo omenyje. Ne beprotes moteriškes, kurios nesuvokia išvis kur randasi. Vietoj nevilties pajaučiau pyktį, jog Edonas buvo teisus ir kad visiškai nieko nepešiau. Jokio menko įrodymo bent, kad tas prakeiktas išėjimas apskritai egzistuoja.
Pavartydama akis plekštelėjau rankomis sau į šlaunis ir pasisukau eiti laukan. Tačiau kaip tik tada Mandėja vėl atsisuko į mane. Tik šį kartą ji prabilo.
-Aš žinau, kas tu,- ištarė ji pašnibždomis, lyg bijotų, kad niekas kitas neišgirstų. Senutė susigūžė žiūrėdama į mane. Priėjau žingsnį arčiau atidžiai jos klausydamasi.- Jie tavęs labai ilgai laukė.
Tai pasakiusi Mandėja lėtai nusukdama nuo manęs kraupų žvilgsnį nusisuko. Mačiau, kaip jos rankos virpėjo, kol ji pradėjo sparčiau braukti pirštais per savo plaukus.
-Kas manęs laukė?- paklausiau prieidama dar arčiau jos. Nesuvokiau, ar tai tebuvo beprotystės sukelti svaičiojimai, ar kažkas svarbaus. Girdėjau, kad sakoma, jog pamišę arba sutrikusios psichikos žmonės kartais įžvelgia kur kas daugiau, tačiau jų sublogęs protas trukdo atsiskleisti. Todėl vietoj to, kad iškart tai palaikyčiau beprasmybe, pradėjau gaudyti kiekvieną Mandėjos ištartą žodį.
Senutė papurtė galvą atsidusdama ir taip tarsi parodydama, kad daugiau nekalbės. Stovėjau pravėrusi lūpas lyg iš rankų pametusi laikytus daiktus.
-Mandėja, apie ką jus kalbate?- dar kartą pabandžiau. Tuomet moteris pasuko į mane galvą ir išplėtė akis, kuriose galėjau įžvelgti tik tuštumą.
-Urvas!- netikėtai sušuko ji pro sukąstus dantis ir puolė į mane.- Urvas!
Priblokšta žengtelėjau atgal, tačiau Mandėja, rodos, ėjo link manęs vis bandydama kažką pasakyti apie urvą. Bet man nebebuvo kur toliau trauktis, todėl greitai išsmukau pro duris užverdama jas sau už nugaros. Tankiai kvėpuodama ir išplėtusi akis atsirėmiau į duris, lyg saugodama, kad Mandėja neišpultų laukan. Į mane žvelgė Edonas ir slaugė, su kuria jis visą tą laiką plepėjo. Pamačiusi į save nukreiptus vertinančius žvilgsnius, išsitiesiau atsitraukdama nuo durų. Atrodo, mano susitikimas su atvykėliais baigėsi. Ir nors tai visiškai neįtikėtina, bet pamišusi, nuo pasaulio užsitvėrusi senutė man pasakė kur kas daugiau nei tikėjausi iš kitų.