11 | Saldi kalba

348 34 18
                                    

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Saldi kalba -

NESTIJA

Suskambo mokyklos himno pirmosios natos. Lengva pianino melodija užpildė visą patalpą. Stengiausi susikoncentruoti ties muzika. Atsiriboti nuo visų kitų garsų. Nors man vis dar silpna, tačiau palengva atgavau savo kūno kontrolę ir galėjau lengviau atsikvėpti. Bandžiau bent dabar negalvoti apie tai, kodėl mane ištiko panikos priepuolis.

Vos nepražiopsojau paties karaliaus įėjimo ceremonijos. Pastebėjusi kylančius nuo minkštų kėdžių mokinius skubiai prisidėjau prie jų. Rodos, praleidau pusę direktorės žodžių.

Neramiai apsidairiau po salę, nežinodama, ko tikėtis, kai su griausmu atsivėrė salės durys ir himno melodiją nutildė trimitai. Vis dar jautrios ausys suskaudo nuo, tokių griausmingų pučiamųjų leidžiamų garsų.

Salėje sekundei įsivyravo mirtina tyla. Atsisukau į galą iš kart pamatydama į salę įžengiančią karaliaus sargybą. Bejausmiai vyrų veidai it suakmenėję nė nekrustelėjo. Tik akys dairėsi aplink ieškodamos bent menkiausios grėsmės. Už jų galiausiai pasirodė ir pats karalius. Ketvirtą dešimtį peržengęs vyras atrodė it būtų viso labo trisdešimties. Ant galvos uždėta milžiniška ugnies karūna pridėjo jam ir taip netrūkstamo pasitikėjimo savimi. Jis įžengė į patalpą pasitempęs, kaip ir pridera karaliui, lydimas dar keturių tvirto sudėjimo sargybinių. Akimirką vyras nužvelgė visus susirinkusius, kai šio akys sustojo ties manimi. Karalius suraukė kaktą, o tuomet staigiai nusisuko ir kažką sušnabždėjo šalia ėjusiam sargybiniui.

O aš susigūžiau dar labiau, atrodė, kad net tuoj galva susilygins su pečių linija. Nugara perėjo nemalonus šiurpulys tik dar paaštrindamas jaučiamą negerą nuojautą. Kodėl karalius taip keistai pažiūrėjo būtent į mane? Ar man jau vaidenasi?

Skubiai nusukau akis nuo karališkosios palydos susidurdama su dar vienu nepatenkintu žvilgsniu. Tik šįkart šis priklausė ne kam kitam kaip Izabelei. Įseserė prisimerkusi pasižiūrėjo į mane. Akimirką net pasirodė, kad ši galėtų mane vien mirktelėjimu užsmaugti pasitelkusi į pagalbą savo žemės elementą. Mintyse iškilo nemalonus vaizdas, kaip ši iššaukusi savo galią išaugino milžiniškas šaknis, o šios it gyvatės apsivijo aplink mano kaklą amžiams mane užčiaupdamos.

Nurijau gerklėje susidariusi gumulą ir net apsidžiaugiau, kad tai tik mano fantazija. Žiauri ir baisiai nemaloni. Nuo tokių minčių man pasidarė dar silpniau, tad pagaliau gavusi proga atsisėsti, susmukau kėdėje pati pirmoji. Nors sulaukiau aplinkui sėdinčiųjų keistų žvilgsnių nukreiptų į mane, mažiausiai kreipiau dėmesį į tai.

Pro visas galvas dar pastebėjau Letę, kuri šiltai šyptelėjo ir nusiuntė man bučinį. Draugė mėgo taip rodyti savo dėmesį. Nors pasielgti kaip ji šįkart ir nedrįsau, visgi šypsnį dar pajėgiau išspausti. Šis persunktas nerimo ir buvau įsitikinusi, kad atrodė baisiai neįtikinamai. Tačiau tai turės palaukti.

Karaliui ir jo palydai užlipus ant scenos iškart pastebėjau, kad niekur nematyti jokio princo. Tačiau vietoj jo, kiek toliau nuo karališkosios svitos, pamačiau nepažįstamąjį, išgelbėjusį man gyvybę. Vaikinas pasilenkęs kažką įnirtingai diktavo ir piktai žybtelėjo akimis į kitą asmenį, kai šis patrūkčiojo pečiais.

Sudominta jo būvimu mokykloje, kai šiandien jį jau mačiau antrą kartą, akimis sekiau kiekvieną jo judesį. Tamsiaplaukis palinko dar arčiau ir parodė kažką telefone. Nežinau kodėl, tačiau man labai knietėjo sužinoti, ką jis ten aiškino. Kai nepažįstamasis pabaigė savo kalbą ir šyptelėjęs atsisveikino, skubiai nusisukau, bet akies krašteliu vis tiek jį stebėjau. Nors galvoje ir sukirbo viena nenaudėlė mintis, trokštanti, kad vaikinas mane pastebėtų ir bent jau pamojuotų, supeikiau save ir vis tiek žvilgsniu palydėjau jį iki išėjimo.

Baltoji Ugnis (BAIGTA)Where stories live. Discover now