12 | Tikroji prigimtis 2

817 80 22
                                    

DVYLIKTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Tikroji prigimtis -

DERENAS

Pažinojau mirtį taip gerai kaip niekas kitas. Gyvenau apsuptas jos jau nuo pat gimimo. Vienas po kito mirė ar dingo iš gyvenimo man svarbūs žmonės. Pasitraukė ir patys artimiausieji. Karalystėje kasdien žuvo vis daugiau gyventojų. Ar tai koks prakeiksmas? Kiekviena mirtis pasiimdavo vis didesnę dalį mano žmogiškumo.

Nubraukęs visas ašaras pakilau rankoje tvirtai spausdamas savo ginklą. Net krumpliai pabąlo, o į delną įsirėžęs metalas baisiausiai erzino. Tačiau tik taip galėjau sukoncentruoti save ties viena mintimi. Vienu saldžiai rūgščiu troškimu. Atsisukau į Itaną. Vaikinas išsigandęs ėmė atbulomis trauktis nuo manęs. Kliūdamas už kiekvienos ant žemės gulinčios šakos šis galiausiai parvirsto. Šlykščiausias žemės šliužas bėgo nuo savo likimo. Tik, deja, nuo jo jau niekur nepaspruksi. Ir štai Liusijos meilė it bailys neprisiėmė atsakomybės už savo padarytus darbus.

- Tu nužudei mano seserį, - sugriežiau dantimis. – Suprantu, kad ta kulka buvo skirta man, tačiau tu ją paleidai. Ar žinai kas laukia išdavikų ir žudikų?

Aš vis dar negalėjau tuo patikėti. Ir nenorėjau. Vengiau pažvelgti į sau už nugaros gulinčią seserį. Ką ji man pasakytų jei žinotų, ką žadėjau daryti? Ką tuomet galvotų apie mane sužinojusi mano tikrąją prigimtį? Bet šie klausimai taip ir liks neatsakyti. Niekada.

- Ne prašau, - it pamišėlis purtė savo galvą.

- Ji taip pat maldavo tavęs. Ir ką tu? – sugriebiau už jo apykaklės pakeldamas jį nuo žemės.

Mano lūpų kampučiai pakilo, o venose kunkuliavo nežmoniška agresija. Mintyse įsivaizdavau mažiausiai dešimt būdų atsikratyti šio šliužo.

- Mane nužudydamas tik suterši jos atminimą, - nusijuokė Itanas, tarsi, būtų visiškai tikras, kad tai sustabdys mane.

Beprotis.

Daugiau nieko negalėjau apie jį pasakyti.

- Galvoji man tai rūpi? - prunkštelėjau. – Jos jau nebėra ir niekas jos neprikels. Niekada nebepamatysiu jos šypsenos, niekada nebeišvysiu jos laime trykštančių akių. Ir viskas tik per tave!

Nebesugebėjau išlaikyti savo viduje jausmų, kurie sprogo it kokia bomba. Su kiekvienu žodžiu jaučiau, kaip tas įsiūtis vis didėjo ir aš jau visai netroškau jo laikyti viduje. Šis kaip žvėris man draskę krūtinę maldaudamas ištrūkti.

Paleidęs Itano apykaklę trenkiau jam iš kumščio į veidą. Tada vėl ir vėl kartojau šį veiksmą, kol galiausiai išmušau tą jo pašaipią šypsenėlę. Iš visų jėgų koja spyriau jam į pilvą. Girdėjau, kaip jo trapūs kaulai iškart lūžo. Muzika mano ausims.

Naudodamasis savo elementu įlindau į jo galvą, joje sukurdamas dar didesnį skausmą. Itanas rėkė maldaudamas sustoti, bet aš nesilioviau. Širdis plyšo pusiau, tačiau tai buvo mano kerštas. Tokia mano tikroji prigimtis.

- Prašau, - sucypė spjaudydamasis kraujais. – Pasigailėk.

Iš aukšto pažiūrėjau į jį akimirką sudvejodamas. Tą milisekundę pasibjaurėjau savo elgesiu ir pačiu savimi. Tuo ką sukūriau aš. Ne visi aplinkiniai, o aš pats. Buvau atsakingas už savo veiksmus ir niekas kitas. Daugiau niekas negalėjo nuspręsti, ką turėjau daryti kaip tik aš.

Iškart išsitraukiau ginklą ir spustelėjau šautuvo gaiduką paleisdamas kulką, kuri priklausė jam. Jis nenusipelnė būti išlaisvinamas iš kančių, tačiau tai užsitarnavau aš. Bent trupinėlį laisvės.

Baltoji Ugnis (BAIGTA)Where stories live. Discover now