5 | Dar viena paslaptis

1.5K 132 78
                                    

PENKTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Dar viena paslaptis -

NESTIJA

Pajudinusi, rodos, toną sveriančius akių vokus pagaliau atsimerkiau. Iš kart akis į akį susiduriau su ryškia mėnulio šviesa, sklindančia pro langą. Jaunasis mėnulis šiandien buvo pats aktyviausias. Šiuo magišku laikotarpiu Saulės karalystėje vyko patys keičiausi dalykai, kaip pavyzdžiui mano košmarai. Tačiau keista, kad šįkart nieko nesusapnavau. Jau įpratau visą savaitę ištisai regėti vieną ir tą patį vaizdinį.

Dar kartą žvilgtelėjau į dangų bandydama spėti, kad dabar jau kelios valandos po vidurnakčio.

Jau ruošiausi keltis iš lovos, kai maniau dėsianti ranką ant kitos savo pagalvės, bet vos neišvirtau iš gulto. Paskutinę sekundę apgraibomis įsikibau į šalto metalo atlošą. Širdis krūtinėje neramiai suspurdo pajutusi mano išgąstį. Greitai atsisėdau prisitraukdama kojas kuo arčiau savęs. Ne iš karto atėjo suvokimas, kad tai visai ne mano kambarys.

Kur po galais esu? Nedrąsiai apsidariau, bet mėnulio šviesos nepakako, kad galėčiau kažką įžvelgti. Sugebėjau įžvelgti tik neaiškius daiktų kontūrus ir iš tolo tamsoje šviečiančias baltas duris.

Įsmeigiau akis atgal į dangų. Ne iškarto pastebėjau, kiek šiąnakt daug žvaigždžių.

Bandžiau prisiminti kas man nutiko, tačiau vos mintyse pralėkus siaubingo vakaro vaizdams stengiausi juos kuo greičiau nustumti gilyn į mintis. Tačiau mano norai liko neišgirsti. Lyg užstrigusi plokštelė prieš akis sukosi mano akistata su mirtimi. Prisiekiu, galėjau dar jausti mano kaklą gniaužiančius nematomus pirštus, lyg visa tai be jokios pertraukos kartotųsi vėl ir vėl.

Stipriai užsimerkiau tikėdamasi, kad taip baigsis visas košmaras, tačiau priešais iškilo gobtuvu pridengtas vyro randuotas veidas. Net ir dabar regėjau tas iš tolo švytinčias akis. Jos juodos, bet atspindėdamos žibintų šviesą nusidažė kraujo raudona spalva. Jis žiūrėjo į mane su tokia pagieža, jog vien žvilgsniu galėjo pasmaugti. Šis oro valdytojas nebuvo itin stiprus ir tai privertė susimąstyti ką iš tikro galėjo padaryti įgudęs priešininkas. Mokykloje mūsų visiškai to nemokė. 

Mintis galiausiai išblaškė nosį nemaloniai pakutenęs aštrus vaistų kvapas. Toptelėjo, kad tikriausiai buvau ligoninės palatoje. Nugara perėjo nemalonūs šiurpuliukai. Negalėjau pakęsti ligoninių. Šios man asocijavosi su vienais blogiausių mano gyvenimo prisiminimų.

Kai buvau maža, dažnai sirgdavau. Savaites praleisdavau gulėdama ligoninių palatose. Iš savo vaikystės prisiminiau tik švirkštus, gydytojų kaukes ir nesibaigiančias bemieges naktis. Niekam taip ir nepavyko išsiaiškinti kuo sirgau. Visą kaltę suvertė mano elementui. Niekas nepažinojo baltosios ugnies. Aš jos bijojau, todėl tai tapo dar viena priežastimi, kodėl man nepavyko su ja susidraugauti.

Ištraukusi koją iš po antklodės atsargiai ją padėjau ant šalto grindinio. Įkaitusi oda greitai atvėso.

Netroškau čia praleisti daugiau nė sekundės. Todėl planas tyliai išsliūkinti iš palatos ir velniai težino kaip nusigauti namo, pasirodė daug mielesnė mintis nei likti ligoninėje. Tereikėjo likti nepastebėtai ir dumti kuo greičiau lauk. Ar gi tai labai sunku?

Tačiau būtent ant šių žodžių, visai šalia manęs, kažkas tyliai sukrutėjo. Išpūtusi akis žvelgiau į kampą gaubiamą tamsos, bet nieko ten nemačiau. Mintis apie nemalonią aplinką ir vėl pakeitė baimė dėl savo gyvybės. Įsijungęs savisaugos instinktas rėkte rėkė kuo greičiau dingti iš čia.

Baltoji Ugnis (BAIGTA)Where stories live. Discover now