Baltoji Ugnis (BAIGTA)

9 | Nelauktos naujienos

- Ak. Štai dėl ko, - sučiaupė lūpas draugė. Rodės, jog ši nusivylė neišgirdusi jokių pikantiškų detalių.

- Atleisk, kad tai tebuvo tik paprastas pakvietimas, - linksmai nusimaiviau paplonindama savo balsą. 

Letė pavarčiusi akis prisidėjo prie manęs ir ėmė tyliai juokdamasi mėgdžioti mane. Nors ir sulaukėme piktos pastabos iš mokytojos, bet bent jau minutę sugebėjau pamiršti visus nemalonius įvykius.

Supratusi, kad būsiu bereikalingai aukojusi savo poilsio laiką, jei nepradėsiu klausytis dėstomos pamokos, mikliai užsičiaupiau ir nusisukau į lentą. Mokytoja skaitė knygą, o žodžiai ištarti jos lūpų virsdavo nuostabiais piešiniais iliustruodami kiekvieną pastraipą lyg tai būtų filmas. Man patinko elementų istorijos pamoka, bet per jas kalbėdavome tik apie tikrąsias galias. Apie mano baltąją ugnį niekas nė žodeliu neužsimindavo, tik, kad jį sukūrė pirmosios raganos Efijos dar tuomet buvusiai bendros karalystės paveldėtojai. Projektas šiek tiek nenusisekė ir sukilus žmonėms karalystė iširo. Efijos prakeikė karalius mirti lėta ir skausminga mirtimi, o jų dukra, pirmoji baltosios ugnies elemento valdytoja, žuvo per karą, taip užbaigdama savo kraujo liniją. Iki manęs. Niekas nė neįsivaizdavo iš kur pas mane atsirado jos galios.

Man rūpėjo sužinoti tiesą, tačiau  tai už mano galimybių ribų. Nors pagal šią žinomą istoriją ir karalystės įstatymus ir galėčiau pretenduoti į karališką sostą, bet jį valdantiems ugnies atstovams iššūkio tikrai neskelbčiau. Būčiau didžiausia kvailė tikėdamasi įveikti vieną stipriausių valdytojų šeimų, kuri karūną perduoda iš kartos į kartą jau tūkstantį metų. O tuo labiau, kai nesugebėčiau įveikti nė penktoko.

Mano žvilgsnis ir vėl susikoncentravo ties mokytoja, bet, kad ir kaip stengčiausi įsijausti į pamoką – nesugebėjau to padaryti. Galvoje sukosi per daug minčių, jog jas iš ten pajėgčiau iškrapštyti. Sugrįžau prie Efijų ir mokytojos, kuri taip pat buvo ragana. Tik jau kitos rūšies. Nebuvo jokių įrašų, kad būtų išlikusių tikrųjų Efijų palikuonių.

Svarsčiau, kaip mano gyvenimas būtų susiklostęs, jei turėčiau raganos galių. Tada nereikėtų tvarkytis su visomis mano gyvenimą sunkinančiomis problemomis. Tikriausiai gyvenčiau su savo tikraisiais tėvais. Jiems nebūtų reikėję mane palikti ant svetimų žmonių durų slenksčio. Jei ne mane suradusi močiutė – absoliučiai nieko nežinočiau apie savo šeimą. Tą tikrąją, o ne kurioje dabar gyvenau ir jaučiausi lyg ne savo kojose. Izabelė kasdien pasirūpindavo man priminti, kad esu tik prašalaitė. Aš mylėjau ir gerbiau mane priėmusią šeimą, tačiau tuo pačiu ir žinojau, jog jiems būtų žymiai lengviau be manęs. Be dar vieno problemų maišo.

- Panele Arlete, - nuskambėjo mokytojos balsas pažadindamas iš beribių apmąstymų.

Apsidžiaugiau, kad kvietė ne mane, tačiau tuoj pat pasijaučiu kalta, jog taip pagalvojau. Visgi draugė nekreipė dėmesio į pamoką vien per mane.

Letę pilnu vardu vadino tik mokytojai ir tėvai. Pastarieji buvo nusiteikę prieštaringai prieš tokį vardo iškraipymą. Nors draugės tėvai ir geros širdies, tačiau dažnai elgėsi bemaž niekšiškai. Jie savo rimtu ir nuožmiu darbu užsitikrino sau šiltas vietas rūmuose, prie tarybos stalo. Nors ir buvo laipteliu žemiau nei kilmingieji, tačiau savo rankose laikė sutelkę nemažą gabalą valdžios. O kartu su tuo ateidavo ir pareiga išlaikyti idealų socialinį įvaizdį. Tad jų nuomone, trumpiniai buvo prasčiokų prasimanymai. Spėkit, ar jai tai rūpėjo. Nė velnio.

Letė drąsiai iškėlusi galvą nužingsniavo prie lentos. Kartais jai pavydėjau, tokio ryžto ir nerūpestingumo, ką mano kiti. Ji yra viena tų asmenybių, į kurias norėtum lygiuotis. Nenuostabu, jog ši mergina turėjo būrį draugų.