MINT TEA

3.

09.02

-Labas?-susiraukiau ir jis nuėjo.

Papurčiusi galvą patraukiau atgal link merginų.
Treniruotė netrukus baigėsi ir mes išsiskirstėme. Iš galvos vis dar negalėjau išmesti juodaplaukio. Visuomet galvojau, jog jis šiek tie vyresnis. Eidama link rūbinės kelis kartus viską pergalvojau, bet supratau, jog jo nepažįstu ir nieko apie jį nežinau, todėl neapsunkinau sau galvos.
Vėliau manęs laukė anglų ir dailės pamokos. Neįsivaizduoju, kodėl mokausi dailę. Ji man tikrai nereikalinga. Tiesiog atmosfera ten jauki ir man patiko piešti. Tai atpalaiduodavo.

Užsukau paskutinį indelį su dažais ir padėjau jį į vietą. Atidaviau mokytojai piešinį ir nusiplovusi rankas susirinkau daiktus. Kadangi tai buvo paskutinė pamoka šiandien, mokytoja leido išeiti anksčiau. Nuėjau iki savo spintelės ir palikusi nereikalingas knygas išėjau iš mokyklos. Eidama link tėvų darbo užsukau į parduotuvę ir nusipirkau savo pietus. Netrukus pasiekiau pastatą ir užėjau į vidų.

-Šiandien ankstyva?-paklausė mama kai priėjau arčiau.

-Yeah, mažai pamokų.-linktelėjau.

-Puiku. Ar šiandien pietavai?-ji buvo keistai laiminga.

-Dar ne.-papurčiau galvą.-Pakeliui nusipirkau pietus.

-Tuomet pavalgyk.-šyptelėjo.-Turiu pyrago, vėliau galėsime pasidalinti.-mirktelėjo palikdama mane šoke.

Įėjau į persirengimo kambarį ir apsidairiau. Tėčio niekur nesimatė. Iš kuprinės išsitraukiau maistą ir ėmiau valgyti. Baigusi išsitraukiau vandens buteliuką ir išgėriau viską kas buvo jame. Pasiėmusi prijuostę ją užsirišau ir nuėjau prie prekystalio.

-Aš jau. Tu laisva.-pasakiau atsistodama šalia jos.

-Nori, kad išeičiau?-susiraukė.

-Ne.-truktelėjau pečiais.-Tiesiog pranešiau. Jūs visada išeinate.

-Oh. Na šiandien pabūsiu kiek ilgiau.-šyptelėjo.

-Kur tėtis?-paklausiau valydama prekystalį.

-Šiandien negalėjo dirbti. Prastai jautėsi.-truktelėjo pečiais.

Likusį vakarą su mama aptarnavome kelis klientus, pašnekėjome apie galbūt įmanomą mano studijavimą universitete ir suvalgėme po gabalėlį pyrago. Buvo labai keista, nes niekada to neesu dariusi. Ji ir tėtis visada būdavo paniurę ir atrodė, jog amžinai ant manęs pyksta.

-Taip, beveik pačiame viršuje.-nusijuokiau mamai pasakodama apie palaikymo komandos šokejų treniruotę.-Penktadienį vakare vyks varžybos. Manau turėsiu ten šokti.

-Oh, žinoma. Ar galėsiu ateiti pažiūrėti? Niekada to nemačiau gyvai.-paklausė mama.

-Tai aišku!-išsišiepiau.

-Puiku. Tikriausiai jau eisiu.-atsiduso.-Reikia pažiūrėti kaip tavo tėtis. Ar susitvarkysi viena?

-Taip.-linktelėjau.

-Tuomet iki!-pamojavo ir nusišypsojo.

Padariau tą patį ir ji paliko parduotuvėlę. Nusižiovavau ir nuėjau atsinešti savo namų darbus. Žmonių beveik nebuvo, tik kelios porelės gurkšnojo kavą bei dalinosi desertu.

-Laba diena, ko norėsite?-nusišypsojau tai pačiai moteriai, kuri buvo atėjusi vakar su trimis mergaitėmis.

-Sveiki.-nusišypsojo.-Man late.-šį kartą ji buvo viena.

Jai susimokėjus ėmiau ruošti kavą.

-Ar mėgstate grietinėlę?-paklausiau beveik baigusi.

-O taip, labai.-šyptelėjo.

Nusišypsojau ir ant kavos viršaus užpurškiau nemažai grietinėlės bei užbarsčiau karamelės drožlių.

-Skanaus.-padėjau kavą ant staliuko.

-Ačiū, mieloji.-apsidžiaugė ir atsigėrė.-Tu darai nuostabią kavą.-pasakė ir įmetė popierinę kupiūrą į arbatpinigių dėžutę.

-Ačiū jums.-nusišypsojau.

-Ar visada čia dirbi?-paklausė prieš išeidama.

-Beveik kiekvieną dieną po pamokų.-šyptelėjau.

-Puiku.-pamojavo prieš išeidama.

Man ji patiko. Mandagiems klientams visada pridėdavau grietinėlės ar užpildavau papildomo šokoladinio sirupo. Tai būdavo gražus gestas ir neretai užsidirbdavau arbatpinigių. Pabaigusi namų darbus viską susidėjau ir toliau nuobodžiavau prie prekystalio. Pastebėjau, jog laikrodžio rodyklė vis artėja prie šešių. Šyptelėjau sau ir iš kuprinės išsitraukiau šukas. Perbraukiau jomis plaukus ir pažiūrėdama į veidrodį pasitaisiau makiažą. Nesupratau, kodėl tai darau, bet tiesiog darydavau.
Laukdama pasiėmiau vieną iš vadovėlių ir skaitinėjau vieną iš temų. Stengiausi pasiruošti rytojaus pamokai. Durų varpelis suskambėjo ir nusišypsojusi pakėliau galvą. Plati šypsena netrukus išblėso ir veidą puošė tik maža šypsenėlė.

-Sveikas, Austin.-pasakiau.

-Sveika. Padarysi man šokolado? Tokio kaip vakar.-nusišypsojo išsitraukdamas piniginę.

-Žinoma.-padariau jam šokoladą ir į kasą įmečiau pinigus.

-Nuobodžiauji?-paklausė.-Galiu su tavim pabūti iki tavo darbo pabaigos jei nori.-pasiūlė.

-Tai tikrai nebūtina.-nusijuokiau.-Esu tikra, jog turi svarbesnių darbų.-žvilgtelėjau į laikrodį.

-Ne, tikrai, aš pasiliksiu, galbūt tau nebus taip nuobodu ir...-toliau nebeklausiau ką sako Austin ir visą dėmesį sutelkiau į pro duris įėjusį vaikiną.

Jis kiek susiraukė pamatydamas su manimi šnekantį Austin, bet vistiek priėjo prie prekystalio.

-Sveika.-pasisveikino linkteldamas.

-Labas.-kiek nustebau nuo jo niūrumo.-Kaip visada?-paklausiau ir jis linktelėjo.

Padariau jam jo mėgiamą mėtų arbatą ir padėjusi ant prekystalio šyptelėjau. Jis vėl paliko žymiai didesnę sumą pinigų ir liepė gražą pasilikti sau. Pamojavęs paliko parduotuvę ir aš vėl atsisukau į Austin. Jis atrodė nepatenkintas.

-Kas jis?-paklausė.

-Klientas?-nusijuokiau ir klausiamai į jį pažiūrėjau.

-Ar jis tavo draugas?-paklausė.-Mačiau jį mokykloje, turiu su juo nemažai pamokų, neatrodo geras vaikinas.

-Ne, jis nėra mano draugas. Tiesiog dažnai čia užsuka.-truktelėjau pečiais.

-Žinai, nemanau, jog turėtum su juo bendrauti.-sumurmėjo atsigerdamas.

-Na, o aš manau, jog galiu bendrauti su kuo noriu.-nusijuokiau.

-Yeah, tik ne su juo.-susiraukė.

Ignoravau jo žodžius nenorėdama kelti konflikto.
Kaip ir žadėjo, Austin pabuvo iki pat darbo pabaigos ir palydėjo mane namo. Atsisveikinę patraukėm į skirtingas puses.