MINT TEA

2.21

"Mielas dienorašti,

Po trijų kartų šaltame duše man pagaliau pavyko pasijusti bent truputėlį gyvai. Vos man įžengus pro namų duris sulaukiau mamos skambučio. Žinoma, ji buvo visiškoje ekstazėje išgirsti mano pagiringą balsą, todėl ją tai labai prajuokingo. Kad ir kaip norėjau, man nepavyko išspausti nė vieno šypsnio. Kadangi parsiradau namo beveik trečią valandą po pietų, vos radusi laisvą minutę paskambinau Avai palinkėti jai laimingų naujųjų. Dabar jau vakaras ir už kelių minučių į kiemą įsuks Liam. Pažadėjau Avai, jog ją aplankysiu, todėl kad ir kaip siaubingai jausčiausi, žinau, jog tai nepalyginamai geriau nei tai kaip iš tikrųjų jaučiasi ji. Šiuo metu žmogiško kontako jai reikia labiau nei bet kada, todėl įkalbėjau jos mamą ir ši sutiko mums leisti susitikti bei galbūt su Liam palyda išvažiuoti į miestą. Suprantu ją. Niekas nenori, jog jų vaikas patirtų tai, ką patyrė Ava.
Kol kas tiek. Iki kito karto."

Pažvelgusi pro langą pastebėjau Liam automobilio žibintus, todėl užverčiau knygelę ir įmečiau ją į stalčių. Puikiai žinojau, jog tai tik maža dalis to, ką iš tikrųjų norėjau parašyti, bet... niekaip neprisiverčiau savęs užrašyti šio ryto pokalbio su Zayn, o tuo labiau savo jausmų tornado siaučiančio viduje.
Lipdama laiptais svarsčiau, jog tikriausiai man nė nebūtų pavykę žodžiais perteikti to, kas verda mano viduje. Tai galbūt būtų pavieniai žodžiai, kurie be konteksto net neturėtų reikšmės. O galbūt fragmentai, citatos iš mano mėgstamų knygų, dainų bei filmų, kurių nesuprasčiau net aš pati.
Baisiausia dalis - atsakymas. Tai ką atsakiau Zayn iš ryto paliko ne vieną klaustuką naujoje gyvenimo knygoje ir aš per daug bijau juos nubraukti.
Telefonas nenustojo vibruoti nuo įvairių skambučių bei žinučių. Bet aš negalėjau atsiliepti. Mano kūnas ir mintys buvo tarsi suparalyžuoti. Kad ir kaip norėjau pajudinti nors vieną niekingą pirštą šia linkme - negalėjau. Ir tai kėlė dar daugiau klausimų ir abejonių. Tai priverte mane galvoti: ar tikrai pasirinkau teisingai? Ar mano ištarti žodžiai atneš man ramybę? O galbūt prasidės dar didesnė sumaištis, nei prieš tai.
Niekas negalėjo man padėti. Nei Liam sėdintis savo automobilyje su neįskaitoma veido išraiška. Nei Aliss, kuri visuomet įžvelgdavo gerąją pusę. Net mama, už kurios pastaruoju metu galėdavau jaustis saugiai, kaip už sienos.
Visą tai norėjau ištraukti iš savo galvos ir sudėti ant popieriaus lapo, bet tai tik reikštų, jog esu pasiruošusi spręsti šias problemas. Todėl galbūt sąmoningai, o gal ir ne, palikau tai savo galvoje atidėdama į šalį, kaip įmanoma toliau ir susitelkdama ties kitais dalykais.
Puikiai žinojau, jog turiu pažvelgti savo baimėms į akis, bet šiandien tvirtai nusprendžiau tai ignoruoti. Atidėti kitai, o galbūt dar kitai dienai. Iš visų jegų negalvoti apie savo priimtą sprendimą ir sutelkti savo dėmesį į Ava, kuriai dabar reikia manęs labiau nei bet kada.
Giliai įkvėpiau ir truktelėjau namų duris. Išėjusi į kiemą lėtai nupėdinau link Liam automobilio ir atidariusi dureles klestelėjau į keleivio sėdynę.

-Esi tuo tikra?-sumurmėjo užkurdamas variklį.

-Ne.-papurčiau galvą.-Bet apie tai pagalvosiu kitą dieną.