MINT TEA

2.20

-Palikti tave ramybėje?!-Zayn pašoko iš lovos.-Tuomet kodėl to nepadarai pati?!-sušuko.-Kodėl suteiki man sušiktų vilčių atsakydama į mano bučinius ir miegodama su manim?! Kodėl, kai tau buvo liūdna, tu skambindavai būtent man, Malia?!

Jo veidas degė iš pykčio, o krūtinė sunkiai kilnojosi nuo dažno kvėpavimo.
Kelias akimirkas tiesiog žiūrėjau į jo veidą bandydama suvokti viską, ką jis man pasakė. Ir jis buvo teisus. Tikriausiai tai dariau visiškai nesuvokdama kokius signalus jam siunčiu ir ką tai reiškia man pačiai.

-Tu teisus.-sumurmėjau nuleisdama galvą.

-Ką?-jo balsas tapo švelnus, bet sutrikęs.

-Tu teisus.-pasakiau jau garsiau pažvelgdama tiesiai į jo akis.-Aš... atsiprašau.-atsidusau kilsteldama rankas.-Nė nesuvokiau, jog klaidinu tave.-papurčiau galvą.-Bet viskas bus gerai. Aš nustosiu. Tavo gyvenime manęs neliks.-linktelėjau.

-Malia, aš turėjau omeny ne tai.-Zayn susiraukė dar labiau.

-Taip bus geriau.-sumirksėjau.-Aš negaliu būti su tavim ir tai vienintelis būdas kaip galiu to pasiekti.

-Bet mes galim...-Zayn pradėjo sakinį, bet aš jį nutraukiau, jau žinodama kuo jis baigsis.

-Ne.-ištariau.-Mes negalim. Tai negali tęstis.-papurčiau galvą.-Negaliu nuolat kaltini tavęs dėl to. Tai mano klaidos. Ir aš privalau jas taisyti bei jų nekartoti.

Mūsų žvilgsniai buvo surakinti kelias sekundes, kol Zayn akyse pamačiau didžiulį skausmą ir jis nuleido galvą taip nutraukdamas mūsų akių kontaktą.
Nežymiai linktelėjau sau ir giliai įkvėpusi apsisukau eiti, bet mane dar kartą sustabdė Zayn žodžiai.

-Žinai, kada supratau, jog esu tave isimylėjęs?-paklausė jis.

Giliai įkvėpiau sustodama, bet visgi neatsisukau. Nebuvau tikra, jog dabar galiu matyti jį tokį palūžusį.

-Tą vakarą kavinė buvo beveik pilna. Buvo šeštadienio vakaras ir tu vos spėjai visus aptarnauti. Parduotuvėje baigėsi šokolado drožlės, bet šešerių metų berniukas be galo norėjo jų ant savo gėrimo.-jis atsiduso.-Ir tu, kaip tikra super herojė, ištraukusi šokolado plytelę iš savo kuprinės ją susmulkinai ir užbėrei jas ant grietinėlės.-trumpai nusijuokė.-Dar niekada nebuvau matęs tokios kaip tu.

Kilstelėjau antakius prisimindama tą vakarą. Lėtai atsisukau į Zayn ir pažvelgiau jam į akis. Jo veide žaide maža šypsenėlė. Šis pasakojimas bent trumpam išsklaidė jo liūdesį.

-Bet...-giliai įkėpiau.-Tai buvo pirmas vakaras kai užsukai į mūsų parduotuvę?-klausiamai į jį pažvelgiau.

-Taip.-linktelėjo.-Ir man reikėjo trisdešimties sekundžių, jog suprasčiau, kad tu esi ta vienintelė.

Negalėjau ištarti nei žodžio. Puikiai žinodama, jog vos man prabilus, iš akių pasipils ašaros ir aš apsivysiu jo kaklą savo rankomis.

-Malia, aš neketinu pasiduoti.-papurtė galvą.-Viskas ką dariau, tai paprasčiausiai stengiausi apsaugoti tave nuo pasaulio žiaurumo.

Lėtai užsimerkiau jausdama kaip mano skruostu nusirita ašara. Tai sudėtinga, komplikuota ir visaip kitaip supainiota situacija. Ir aš užtruksiu labai ilgai, kol pagaliau visa tai išnarpliosiu. Kol pagaliau galėsiu nors minutei atsikvėpti ir nejausti drąskančio skausmo širdyje. Kol ateis ta akimirka, kai galėsiu ramiai užmerkti akis ir ilsėtis tiek, kiek norisi, negalvojant apie kitus. Kol atrasiu vidinę ramybę.

Ir šiuo metu aš puikiai žinojau, jog man visko išpainioti greitu metu tikrai nepavyks. Bent jau vienai.

-Žinau, jog nesu pats geriausias žmogus žemėje, bet aš tikrai stengiuosi, Malia. Neketinu pasiduoti, bet mano idėjos kaip prie tavęs prieiti po truputį baigiasi. Ir kai jų nebeliks...-jis trumpam nutilo.-Aš tiesiog, tikiuosi, jog suspėsiu.

Dėjusi kelis lėtus žingsnius atsisėdau ant lovos krašto taip atsukdama nugarą Zayn. Kelias sekundes spoksojau į vieną tašką, kol pajaučiau kaip lova šalia manęs įdumba, pranešdama, jog šalia sėdi Zayn.

-Mums abiems praverstų naujas lapas, tiesa?-atsisukau į jį.-Galbūt net nauja knyga.-sukikenau taip priversdama jį šyptelti.

-Yeah...-atsiduso nuleisdamas galvą žemyn, bet kilsteldamas akis į mane.-Lieka vienintelis klausimas: ar nori rašyti ją kartu?